ERIKA DRUNGYTĖ. LRS ir LŽS narė, ,,Nemuno” vyr. redaktorė
Praėjus Kalėdų šventėms noriu pasidalinti savo mintimis. Štai per šią savaitę ir pati sulaukiau pastabų, ir kitų draugų pranešimuose perskaičiau, kad Kalėdos nėra išskirtinė Kristaus gimimo šventė, kad ją švęsdavo visos tautos dar iki persiverčiant tūkstantmečiams, kad net neatmenamais faraonų laikais ir Egipte, o ir kitose kultūrose buvo labai išplitęs motinos su kūdikiu ant rankų vaizdinys, negana to, įvairiausiose tradicijose ši moteris vaizduota su nimbu arba karūna ant galvos, teigta, kad jos vaiko tėvas – Dievas, o gimimo data sutapo su gruodžio 25-ąja.
Ir ką gi man nori pasakyti visi šie žmonės? Kad tai kaip nors sumenkina ar net paneigia kitą, Jėzaus istoriją? Anaiptol! Tai tik liudija, koks yra archaiškas, visos žmonijos kraujyje, kiekvienoje DNR jungtyje patvirtintas motinos ir kūdikio svarbos fenomenas. Taip, jis amžinas! Ir jei ši istorija vis pasikartoja, tai argi nėra ženklas galiausiai susimąstyti, dėl ko mums jis siunčiamas, kodėl reikia jį atpažinti, o atpažinus susivokti? Tik išgirskite – motina, kurios kūdikio tėvas yra dieviškas, saugo ir globoja, krūtimi maitina būsimą karalių, pranašą ir mokytoją. Per Dievą moteris tampa motina ir šventosios dvasios veikimu pagimdo ypatingą vyrą, perkeičiantį žmonių istoriją. Tai nuostabu. Štai žmonijos esmė – šeima, šeimyna, kuri pasitiki Dievu ir turi įkvėpimo veikti, nes tik žmogus, kaip tik dėl to, kad yra įkvėptas dvasios (pagautas įkvėpimo, dvasingas, įkvėptasis – kiek rasite posakių apie kvėpavimą ir įkvėpimą?), gali kurti – t.y. būti vienintelis iš gamtos kūną turinčių tvarinių, sąmoningai kuriantis viską, kad tik priartėtų prie tobulo pasaulio, prie to, kuris buvo pas Dievą, prie pirmvaizdžio, apie kurį rašoma kaip apie rojų, harmoningą, pilną tobulo grožio ir tobulos meilės vietą. Štai, ko ilgisi žmogus ir ką nuolat mėgina atkartoti netobuloje žemiškojo gyvenimo tikrovėje.
Taip pat skaičiau ir pasišaipymus, esą krikščionys pritempė prie Kalėdų šventės Kristaus gimimą, nes tikroji Marijos sūnaus gimimo data yra rugsėjo mėnesį. Galbūt. Kas žino… Bet tai yra absoliučiai nesvarbu. Mielieji, absoliučiai! Nes mes turime valią ir teisę susitarti, kada ką nors darysime, o kai darome – atliekame ritualą, pagerbiame, meldžiamės, prisimename, liudijame – tik tada žodis virsta kūnu, viskas pradeda veikti, įsisuka nuostabus ratas, kurio stipinai kiekvieną iškelia šviesos link, kai tik tam ateina metas. Žmonės susitarė, kad saulės grįžimas ir jos ilgėjanti šviesa yra geriausiai Dievo sūnaus gimimą atspindinti simbolika. Ir tai yra nuostabu! Žmonės Dievą supranta kaip šviesą, kaip pergalės prieš tamsą ženklą. Tad kokiu tamsybių apaštalu turi būti, kad sakytum – ne, jūs blogai darote, ne ta data, ne Marija pirma vaizduota su karūna, ne krikščionių Dievas davė žmonėms atpirkėją, o saulės dievas Ra…. Cha! Juokinga. Nes Dievas yra Dievas. Kaip jį bepavadintum, kaip jį begarbintum, kokiam krašte kokias apeigas bepraktikuotum, tai liudija viena – žmogus nėra beždžionė. O Dievo sūneliai, sūnūs ar Sūnus – viskas yra apie tą patį.
Todėl palikite vieni kitus ramybėje, nedraskykite akių kvailais savo egocentriškais išsišokimais – „aš teisus, o jūs neteisūs”. Liaukitės įrodinėję, kokie geri induistų dievai, kokie nuostabūs baltų dievai, kokia puiki bedievė budizmo mokykla, kokia baisi krikščionybė. Liaukitės! Nėra tokių dalykų, tai žmogaus protas ir šėtonas kalba. Kad mes susipriešintume, susipjautume, nekęstume vieni kitų, nemylėtume, kad degintume ant laužų dėl „klaidingų” įsitikinimų, nes juk mano įsitikinimai – teisingi???
Turėtume sutarti. Turėtume mylėti. Nes mes visi – absoliučiai visi – suvokiame savo dievišką prigimtį ir pripažįstame esant Dievą Kūrėją. Koks yra jo mokymas mums – visų tautų ir religijų atstovams? Vienas ir tas pats. Moralinis kodeksas! O kokius ir kam Dievas siuntė ženklus, kokius sūnus ir mesijus – palikime ramybėje. Nes galiausiai – tik laikas, tik paskutinioji iškvėpimo akimirka paliudys, kur toji amžinoji tiesa.
Mums pakaktų šio mažo, menkučio judesio. Susitaikymo. Ir grįžimo į dieviškosios prigimties liudijimo kelią, į tikėjimo (koks Dievo vardas bebūtų) gyvenimą. Nes bedievystė, nes antžmogio garbinimas, nes manymas, kad axis mundi yra žmogus ir žmogus yra dievas mus nuvedė į šį chaosą, į šias baisybes, į šią tamsą, į šią naują pasaulio pabaigą. Ir dabar mes įtikėjome į žmogų, į mokslą, į pinigą, į tariamą galią, į baimę, į viską, kas mus griauna. Ir todėl dabar mes darome tokias baisias klaidas, nes išsigandome mirties. Taip, tai mirties baimė visiems pakirto kojas, ir dėl to mes dabar aukojame beprasmes aukas, net savo vaikus. O jeigu būtume tikėjimo, Dievo, šviesos žmonės? Argi mus įvarytų dabar į kampą tas, kuris tėra ciesorius? Juk pamenate – kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui. O mes supainiojome, o mes sudievinome pinigą, ant kurio tik ciesorius, tik žmogus.
Iš šio sekmadienio skaitinių: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.”
Iliustracijoje detalė iš Gustavo Klimto paveikslo „Angelų choras rojuje”