2.Šiurpinančios tragedijos finalas. O gal, sporto terminais kalbant, dar tik pusfinalis, o finalas įvyks kiek vėliau? Vaiko gabumai pradeda reikštis jau pirmaisiais gyvenimo metais. Ne veltui japonai savo atžaloms iki 5 – 6 metų leidžia, kaip karaliams, elgtis taip, kaip jie nori. Tuo tarpu mūsų Vidaus reikalų ministerijos duomenimis pernai net 113 vaikų iki trejų metukų amžiaus nukentėjo nuo fizinio, emocinio ar seksualinio smurto! Su penkiolikos metų paaugliu japonai elgiasi kaip su lygiu. Jį laiko jau suaugusiu žmogumi, kuris aiškiai supranta savo pareigas. O mes? Norėdami bręstančiam vaikui priminti jo pareigas, atvirai toleruojame fizines bausmes.
Rinkos tyrimų kompanijos „TNS Gallup“ 2009 metais atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvoje fizinę bausmę vaikams pateisino net 52 proc. apklaustųjų! Net kai kurie žinomi politikai, Seimo nariai atvirai didžiuojasi: “Vaikystėje už netinkamą elgesį ne kartą gavau lupti, o tai man tik padėjo suprasti savo pareigą ir tapti tuo, kuo šiandien esu“. Kovo 14 dieną surengtoje spaudos konferencijoje Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė pabrėžė, kad vaikai turi pareigas, bet tam ir yra vaikų auklėjimas – jei mes jų nemokome, jie ir nežino. Tai – sąmoningumo klausimas. Ji daug priekaištų pareiškė Seimui – kodėl šis iki šiol taip ir nepriima įstatymo, draudžiančio smurtą prieš vaikus.
Vilniaus universiteto profesorius vaikų psichiatras Dainius Pūras negailėjo priekaištų įstatymų leidėjams ir vykdomosios valdžios institucijoms, kodėl šios stokoja politinės valios ir sąmoningumo demonstratyviai aponuodamos tarptautinėms rekomendacijoms, Jungtinių tautų Vaikų teisių konvencijos principams ir išradinėja visiškai kitokią vaikystės ir šeimos politiką. Labai teisingai buvo akcentuota per LRT „Įžvalgose“, kad ikimokyklinis auklėjimas yra labiausiai atsiperkanti valstybės investicija, bet Lietuva pavojingai delsia ir iki šiol nevertina nei darželių, nei ugdytojų svarbos vaikų raidai.
Seksualinio maniako išprievartauta akla (!) mergina pastojo ir, daugelio nuostabai, pasiryžo gimdyti. Kovo 16 dienos „Lietuvos ryto“ portale paskelbtoje publikacijoje ji teigia, kad palyginus su jos padėtimi, daug tragiškiau yra mažai atžalai augti kai skiriasi jauni tėvai, ir ji visam gyvenimui lieka pas vieną iš jų. Ištuokų statistika mūsų šalyje, deja, labai liūdna – 2011 metais respublikos mastu išsituokė net 10.300 poros arba 336 poroms daugiau negu 2010 metais (Kaune pernai išsituokė 2.104 poros).
Jau kelinti metai vyksta švietimo reforma, bet tik šiemet kovo viduryje Švietimo mokslo ministerija kreipėsi į Policijos departamentą, kad šis padėtų surasti iki 16 metų amžiaus net 3.318 nesimokančių vaikų ir nustatyti jų gyvenamąją vietą bei nesimokymo priežastis. Puikiai žinome, kad gyvenime vaakumo nebūna, ir jeigu paaugliai vengia oficialios lavinimo įstaigos, jie sėkmingai lavinasi „gatvės universitetuose“, o vėliau… nemažai jų papildo tų pačių gatvių ir net kitų miestų nusikaltėlių gretas.
Negalima sakyti, kad Švietimo mokslo ministerija, vadovaujama ministro Gintaro Steponavičiaus, nepastūmėjo reformos teigiama linkme, bet kaip bus toliau, jeigu neseniai ir pats šios reformos dorovinius bei moralinius principus propaguojantis vedlys… slystelėjo į seksualinio priekabiavimo liūną? ( Užtikrintas „pavyzdys“ moksleivių, studentų dešimties tūkstantinei armijai!). Todėl nereikia stebėtis, kad seksualinių nusikaltimų suvestinėse randame vis daugiau jaunų žmonių pavardžių, tarp kurių yra net nepilnamečių. O „Kauno diena“ aprašė dar vieną nusikaltimą – prekybos „Molas“ apylinkėse jau nuo rudens kažkas pradėjo prievartauti mažametes mergaites. Apie tai gandas greitai pasklido apylinkėje, todėl kai kurie tėvai savo vaikus jau ėmė lydėti į mokyklą ir sutikti grįžtančias. Pagaliau nusikaltimas buvo išaiškintas. Pasirodo, prievartautojas maniakas buvo… dvyliktos klasės moksleivis!
Niekas nepaneigs, jog sekso propaganda šiuo metu nuo konkrečių pavyzdžių aprašymo tiesiog liete liejasi iš televizijos ekranų, žurnalų puslapių, reklaminių klipų ir pačios reklamos. Šiandieną įvairių renginių, transliuojamų per žydruosius ekranus, šou vedėjų bei žiūri komisijos narių kalbos tiesiog prisodrintos žodeliais „seksas“, „seksualumas“, „seksbomba“ ir t.t. ir t. t. O LNK pažinčių laida „Būk mano meile“ kovo 26 dieną peržengė bet kokias ribas leisdama ekrane reikštis lengvo elgesio nuotakai, erotinių masažų „ekspertei“ vilnietei R. Pranckūnaitei. Laidos vedančiuosius netrikdė, kai moteris pradėjo viešai pasakoti ne tik apie pas ją besilankančių vedusių vyrų užgaidas, bet ir atvirai užsiminė Virgilijui, ieškančiam gyvenimo draugės, kas jo laukia, jei šį vakarą pasirinks ją.
„R. Pranckūnaitė baigs prostitutės „karjerą“, jei „Būk mano meile“ studijoje ras sau vyrą“, – teigia Klubas lt. reklamuodamas šią laidą ir dar pridėdamas prostitutės šokiruojančią nuotrauką. Po tokio akibrokšto, be abejo, ne vienas žiūrovas sukluso – nejaugi Lietuvoje įstatymais jau įteisinta prostitucija, kad taip atvirai ir viešai 17,40 val., kai paaugliai jau namuose ir „užgulę“ televizorius, reklamuojama seniausios profesijos atstovė ir jos siūlomos paslaugos?
O gal čia pagrindinė priežastis – teisėsaugos neveiksmingumas? Galima pateikti dešimtis kitų pavyzdžių, faktų, kai prieš juos mūsų teisėsauga arba kažkieno inicijuojama, stovi užrištomis akimis, arba… demonstruoja neigalumą. Štai kad ir Garliavos įvykiai, besitęsiantys jau penkis metus. Turbūt net pasaulinėje teisėsaugos praktikoje tai pirmas atvejis, kad aštuonerių metų mergaitės likimas suskaldytų net visą šalį – Klonio gatvėje kiekvieną dieną renkasi minios žmonių (oficialios valdžios atstovų, kai kurių politikų vadinama banda), kad palaikytų jos globėją Neringą Venskienę bei senelius Kedžius ir sutrukdytų, jų nuomone, teismo neteisingos nutarties vykdymą, prokuratūroje – pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Kėdainių rajono teismo sprendimo grąžinti mergaitę biologinei motinai nevykdymo, o Seime – atskirų seimūnų raginimai neleisti vykdyti šio sprendimo!
Pagaliau Klaipėdos apygardos teismas priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą – besąlygiškai vykdyti Kėdainių rajono teismo nutarti. „Delfi“ portalui balandžio 18 dieną davusi interviu šio teismo teisėjų kolegijai pirmininkaujanti teisėja Albina Pupeikienė pasakė: “Ekspertai visai neseniai, praėjusių metų rugsėjį–spalį, pasakė, kad vaikas dar nėra brandus išreikšti savo nuomonę, jis nori būti saugus, ir kadangi jis šiandien yra saugus su N. Venckiene, jis taip ir kalba – jis neprisimena gyvenimo su mama“.
Gal ir gerai, kad neprisimena tokio gyvenimo, apie kokį diskutuoja visuomenė, spauda. O dėl saugumo… Gal iš tikrųjų kaukėtiems apsaugininkams, akylai saugant mamą, o dabar kartu ir jos dukrelę, abiems bus dar saugiau. Bet nuo ko saugoti?!
Ne taip seniai Seimo pirmininkė Irena Degutienė viešai pateikė saliamonišką pasiūlymą, kad „L. Stankūnaitė galėtų nusileisti ir palikti mergaitės globą jos tetai Neringai Venckienei ir seneliams Kedžiams“. Juolab, kad ir pati mergaitė labai nori likti su jais. Gal vėliau, jau subrendusi, už tai tik pasakytų: „Ačiū, mama“, bet ne kaip dabar, klykdama iš siaubo per grumtynes su apsaugininkais Kedžių namuose, siekiant prieš jos valią, ją grąžinti L. Stankūnaitei, priekaištavo: „Mama, tu melagė!“. Bet L. Stankūnaitė ne tik kad nesutiko su Seimo pirmininkės nuomone, bet jai dar atvirai, per spaudą, atskaitė moralą.
Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pasiūlymą pavadinau saliamonišku todėl, kad šis neeilinis įvykis Garliavoje labai panašus į vieną iš legendų, bylojančių apie karaliaus Saliamono išmintį – dvi moterys, atsivedusios mažą mergaitę pas karalių paprašė, kad šis išspręstų jų ginčą, nes ir viena, ir kita teigė, kad mažylė būtent jos. Karalius Saliamonas, pakėlęs kardą, pasakė: “Kad vienos iš jūsų nenuskriausčiau, mergaitę padalinsiu į lygias dvi dalis“. „Gerai“,– sutiko pirmoji. „O, ne!– sukliko antroji. – Jeigu taip, tai geriau tegul mergaitė gyvena pas mano varžovę“. Tada karalius Saliamonas nuleido kardą ir pasakė: „Taip, tu esi jos tikroji motina“.
Netrukus gal bus padėtas galutinis taškas šioje, galima sakyti „amžiaus byloje“ – mergaitė grąžinta biologinei motinai. Bet širdis, jos meilė, mintys, svajonės liks su Neringa Venckiene, nes į šiuos dvasios turtus, ačiū Dievui, Temidė neturi teisės ir negali pretenduoti.
Šiurpinančios tragedijos finalas. O gal, sporto terminais kalbant, dar tik pusfinalis, o finalas įvyks kiek vėliau? Gerai, jeigu Fortūna visiems nusišypsos, ir jis baigsis sėkmingai. O jeigu ne? Kas tuomet prisiims atsakomybę už neteisingai išspręstą bylą ir į šipulius sutraiškytą mažos mergaitės gyvenimą? Turbūt, kai visuomet, vienas į kitą tik baksnosime pirštais, o kaltų nebus…
Jau buvęs Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Stanislovas Stulpinas, šia tema parašęs išsamų straipsnį „Respublikai“ ir išdėstęs savo nuomonę apie Kedžių šeimos tragediją bei padaręs išvadas, prisipažįsta, kad rašo todėl, kad „negaliu tylėti, kai mūsų teisinėje valstybėje vyksta tokios nesąmonės, atvirai trypiamas teisingumas, įstatymai, kai visokie valantinai (Valantinas–buvęs generalinis prokuroras – aut.) ir į jį panašūs atvirai tyčiojasi iš visuomenės, kai paminamos žmonių teisės ir teisėti interesai, kai teisėsaugos institucijose, galimai, pradedami formuoti klanai ir klaneliai.
Aš nenoriu tokioje Valstybėje gyventi, nenoriu, kad tokioje Valstybėje gyventų mano, Jūsų vaikai ir anūkai. Daug kas supranta, kas man pačiam gresia, tačiau tiesą, kad ir kokia skaudi ji bebūtų, į akis turi kažkas pasakyti. Toks buvau tarnaudamas, toks noriu ir numirti“. „Mūsų šalis – jau seniai chaoso liūne“, – išsamiu straipsniu „Lietuvos ryto“ portale teigia Aldona Meilutytė, ir su jos nuomone negalima nesutikti.
… Štai kokioje terpėje gyvename mes ir mūsų vaikai, todėl nesistebėkime, kad kartais mūsų brangiojoje laisvoje Lietuvėlėje atsiveria net Pragaro vartai.
Nuotraukoje: Komentarų autorius, LŽS narys Povilas Antanas Kaunas
Vladimiro Beresniovo nuotr.