Virginija Grigaliūnienė, LŽS narė
Kai vieni džiaugiamės širdį ir sielą virpinančiu šventiniu laikotarpiu, kiti – o Dangau! – sugebame taip viską galvoje sujaukti, kad nublanksta net taip laukiamos gražiausios metų šventės…
Esu smalsi, todėl prisijungusi prie daugybės FB grupių. Skaitau, apie ką grupių nariai diskutuoja, kokius klausimus kelia, kokiais džiaugsmais ar nuoskaudomis dalinasi.
Jei manau, kad žinau atsakymą į vieno ar kito grupės nario užklausą, parašau savo nuomonę ar tiesiog informuoju, remdamasi savo patirtimi. Pavyzdžiui, jei žmogus klausia apie ligos simptomus, kai ta konkreti liga ir man nėra svetima. Arba jei teiraujasi ar kas nematė pabėgusio šunelio, o kaip tik labai panašų, grįždama namo, pastebėjau netoliese bėgiojant. Tai kaip nusispjausi į pagalbos prašymą!
O štai vakar vienoje FB grupėje užkliuvo už akių anonimės (spėju, kad tai jauna moteris) prašymas patarti, ką daryti, kad… nereikėtų per didžiąsias šventes su šeima važiuoti pas tėvus!!! Jie esą labai prašo atvažiuot, labai laukia, o vaikams tai, kaip galima suprasti iš autorės nusistatymo – turbūt didžiausia kančia, kokią gyvenime tekę patirti. Esą kai žinai, kad reiks važiuoti pas tėvus – net gumulas gerklėj sukyla, nesinori net švenčių.
Tik pagalvokit – suaugusi, šeimą sukūrusi ir pati vaikų jau turinti mama klausia tautiečių patarimo, kaip gudriai „atsifutbolinti“ nuo viešnagės pas tėvus, ir dar tokį ypatingą metą – taigi šv. Kūčios ir Kalėdos tradiciškai laikomos pačiomis jaukiausiomis šventėmis, kai po Lietuvą ar net visą pasaulį išsilakstę vaikai bent trumpam sugrįžta į gimtąjį lizdelį.
Ne ką mažiau nei užklausos autorė nustebino ir begalės patarusiųjų jai pozicija. Užuot pasidomėję, kodėl vaikas tokią neapykantą jaučia savo tėvams, kurie – pats juk patvirtina – jo labai laukia atvažiuojant, patarėjai vienas per kitą siūlo išeitis!
Vienas (rašo, beje su klaidomis), pasiūlo pameluoti, kad liga, 40 temperatūra, ir atšoks; kitas prideda geriau sakyt kad stiprus covidas, pabijos kojas pakratyt; dar kitas siūlo įtikinamai meluot, kad jau susiplanuota kelionė su draugais, nekelt telefono, kai paskambins, papyks kažkiek ir dzin, vis tiek atleis; yra protinančių klausėją dar atviriau – išjungt telefoną ir „tegu jie atsip…“; nesileist į jokias kalbas, „tiesiai siųst juos nx…“.
Kas baisiausia, jog tokių „patarimų“ – didžioji dauguma!
Ir tik pavieniai komentavusieji atsargiai pasiūlo autorei šį savo klausimą prisiminti po daug metų, kai jos vaikai užaugs ir sukurs šeimas – viskas gali grįžti bumerangu. Dar vienas pasiūlo – jei jau šitaip, ir pačiai pasiruošti sau rogutes, kai sulauks tėvų amžiaus… Kelios moterys su liūdesiu rašo, kad tai būdavo laukiamiausios šventės, deja, tėvai jau Anapilyje…
Neišsilaikiau neleptelėjusi ir aš – kaip galima taip patologiškai neapkęsti tėvų? Juk tai tokia ypatinga, tokia išskirtinė, jauki ir labai prasminga šeimos šventė, puiki proga visiems susieiti kartu, ir ypač šiais – visuotinio lėkimo ir svetimėjimo – laikais!
Oi, iškart gavau ne vieną „antausį“ atgal – kaip drįstu taip rašyti, nes klausimo autorė gi ne to klausė! Koks mano reikalas, kodėl vaikas nenori pas tėvus – prašo patarimo, kaip išvengt susitikimo su tėvais, tai ir patark, nemoralizavus! Tu, tokia ir anokia…
Ką aršuolėms (spėju, kad tai moterys, nes mane užpuolė anonimai, mat vyrai į tokias diskusijas nelabai linkę veltis) atsakyti? Belieka diskusiją, kaip mėgsta konstatuoti ponia premjerė, „nunulinti“.
Tėvų aplankyti nenorinčio vaiko poelgis, mano nuomone, pateisinamas galėtų būti nebent tuo atveju, jei tasai vaikas buvo nuolat skriaudžiamas, ujamas, prievartaujamas; jei kentė nepriteklius ir nuolatines patyčias, gyveno su neišsiblaivančiais ar dar kuo kitu besisvaiginančiais namiškiais, o gal apskritai tėvai vaiko neaugino, paliko jį globėjams ar nuvežė į vaikų namus. Jei vienu žodžiu – nenorėti pas tėvus galima tik kai vaikas šeimoje buvo tikrai nemylimas. Bet tokie tėvai, manau, vaikų nelaukia nei per šventes, nei šiokiadienį; neprašo ir nemaldauja jų, kad aplankytų. Jei apskritai dar yra gyvi.
Taigi po viso to nei verkti norėjosi, nei juoktis. Mano nuomonė visada – tik mano nuomonė, o nekreipti dėmesio į tai, kas platinama socialinėje erdvėje, ir ypač kai prašoma kitų patarimo, man tiesiog nepavyksta.
Netylėčiau, jei matyčiau, kad kas nors skriaudžia silpnesnį; nelikčiau abejinga, jei žmogus prašytų padėti, ir jei ta pagalba jam tikrai reikalinga (teko sutikti, deja, ir apsimetėlių); bet kartu – ir nelaukčiau, kol gausiu į kitą žandą… Žinau, nekrikščioniška, bet kiekvienas esame toks, koks esame.
Taigi be didelės nuostabos tenka konstatuoti, kad žmonių moralė gan spėriai degraduoja, „su vėjeliu“ sminga žemyn. Ir, panašu, tokios tendencijos stiprės. Tad gal ir teisybę parašė vienas pilietis, taip pat pakomentavęs prie tėvų nekenčiančio vaiko klausimo: „Susitaikykit visi su tuo. Kitaip nebus. Auga karta, kuriai tėvai, ir visos ale šeimos šventės, bus visiškai dzin. Neišvengiama tai!“
Nors man labai sunku tuo patikėti… Jaukių švenčių visiems!
Vladimiro Beresniovo (vlaber) piešiniai