Seniau Lietuvos kaime žmonės sakydavo: „Neduok Dieve, kai prasčiokas ponu pasidaro“. Šiandien ši patarlė turėtų skambėti taip: „Nėra nieko blogiau, jei buvęs vidutiniškas, negabus žurnalistas tampa ministerijos, Prezidentūros, Seimo atstovu spaudai“.
Laikraščių ir žurnalų redakcijas vieną po kitos tyliai pribaigia nuo 2009-ųjų giltinės dalgiu nesiliaujantis švytuoti 21 proc. pridėtinės vertės mokestis (PVM), o valdžios įstaigų „viešųjų ryšių“ specai nė karto neišdrįso (nenorėjo?) iš savo patirties paaiškinti dabartiniams darbdaviams, kad tokie „mirties daktaro“ Josefo Mengelės ir kitų medicinos diplomus turėjusių Vokietijos nacionalsocialistų mėsininkų metodus primenantys bandymai su gyvais lietuvių žurnalistais yra nusikaltimas žmoniškumui.
Adolfo Hitlerio tėvynainiai austrai, – „medicinos profesorius“, SA oberšturmbanfiureris (pulkininkas leitenantas) Wilhelmas Franzas Josefas Beiglböckas ir jo padėjėjas, „terapeutas“ Hansas Eppingeris (1936 m. Kremliaus kviestas išgydyti įsisenėjusių SSRS diktatoriaus Josifo Stalino kepenų ligų) – norėdami nustatyti „priešo numušto Liuftvafės naikintuvo lakūno, su lėktuvo nuolaužomis nukritusio į jūrą, galimybes išgyventi“, 1944 m. Dachau mirties stovykloje devyniasdešimčiai čigonų nedavė nieko valgyti ir vertė gerti sūrų vandenį, kol baisaus troškulio kamuojami nelaimingieji ėmė laižyti ką tik išplautas kameros grindis. Lietuvišką spausdinamą žiniasklaidą iki tokios pat būsenos jau nuvarė „daktaro“ Algirdo Šemetos naktinė mokesčių reforma, Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininko Arūno Valinsko gudrybės kuo labiau atitolinti plenarinį parlamento posėdį, kuriame būtų balsuojama dėl PVM lengvatų periodiniams leidiniams, internetinės bulvarinių naujienų svetainės „15min. lt“ savininko Tomo Balžeko skleidžiama, iš vokiečių „antžmogio“ Friedricho Nietzschės pavogta „teorija“ – jeigu per trejus metus didžiausi Europoje mokesčiai dar galutinai nepribaigė lietuviškos spaudos, tai nuo jų redakcijos turėjo … „sustiprėti ir užsigrūdinti“.
Tokias savo šeimininkų patyčias iš žurnalistų oficialiai kartoja ir politikų bei verslininkų atstovai spaudai. Tai taip jie atsidėkoja buvusiems kolegoms, kurie iš ministerijų visuomenės informavimo skyrių nuolat gauna šūsnis „pranešimų spaudai“ – bereikšmiais, įkyriai besikartojančiais žodžių junginiais perkrautų tekstų, kurių nelietuviškose sakinių konstrukcijose net pats velnias koją išsisuktų – ir gaišdami savo brangų laiką, per kurį galėtų parašyti autorinį straipsnį ar keletą žinučių, turi iš šio „atstovų spaudai“ atsiųsto jovalo sukurti suprantamą, glaustą, nepriekaištinga lietuvių kalba išdėstytą informaciją apie visuomenei rūpimus Seimo patvirtintus įstatymus ir Vyriausybės posėdžių nutarimus.
Kuo aukštesnis „atstovo spaudai“ viršininkas, tuo pavaldinys bjauriau elgiasi su žurnalistais ir smarkiau spjauna į paprasčiausią padorumą. Buvusi premjero Algirdo Brazausko atstovė spaudai, užuot priminusi savo patronui, kad TV korespondentė nori su juo pasikalbėti, pasipiktino, kaip žurnalistė apskritai į „šventą vietą“ drįso ateiti nutaisiusi „tokią nepatenkintą, tarsi mėšlo gabalo atsikandusią fizionomiją“.
Ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus atstovas spaudai 1999-2000 metais, užuot pranešinėjęs žurnalistams apie paskutiniuosius 10-osios Vyriausybės potvarkius, paskutinę darbo dieną svirduliuodamas, nusisukusiu į šoną kaklaraiščiu, prie nosies prilipusia retų plaukų sruoga, kažką besipinančiu liežuviu murmėdamas šoko užsilipęs ant stalo.
Finansų ministrė Ingrida Šimonytė tvirtina, kad, sumažinus PVM spaudai iki spaustuvininkų ir leidėjų prašomų 6-9 proc., valstybės iždas netektų 13 mln. Lt. Tačiau kita ranka taupioji ministrė skiria 17 mln. Lt Lietuvos paštui, kad laiškanešiai teiktųsi net ir į atokiausius vienkiemius nunešti kaimo žmonių užsiprenumeruotą spaudą. Bet šiokiadieninius laikraščius sodiečiai vis viena gauna tik vakare, o savaitgalinius – ne anksčiau nei kitą pirmadienį ar antradienį.
Jeigu dabartinei valdančiajai koalicijai trūksta politinės valios suteikti spaudai PVM lengvatą, kodėl Valstybės valdymo tobulinimo („Saulėlydžio“) komisija (jei ji dar kruta) tuos 17 mln. Lt negalėtų tiesiog atiduoti leidėjams? Patikėkite, tada ūkininkas laikraščius perskaitys dar iki eidamas į tvartą melžti karvių ar liuobti kiaulių! O ministerijos tik laimėtų, jei atsisakytų „atstovų spaudai“ ir informacijos sklaidos sutartis sudarytų su laikraščių redakcijomis.
Žinoma, tada spausdinti parengtuose pokalbiuose su ministrais nebeliktų pataikūniškų klausimų. Bet skaitytojai vis viena jų labai nemėgsta…
Jungtinėse Valstijose „spokesperson“ („atstovu spaudai“) tampa tik profesionaliausi, patikimiausi rimtų, autoritetingų TV pokalbių laidų vedėjai, solidžiausių laikraščių „kolumnistai“ (apžvalgininkai). Iš Baltųjų rūmų, verslo korporacijų vėl grįžę į TV kanalų, dienraščių, savaitraščių redakcijas, buvę JAV valdžios ir verslo „garsiakalbiai“ niekuomet nekerštauja ankstesniems savo darbdaviams.
O buvę lietuviškieji „atstovai spaudai“, priversti vėl užsidirbti duoną kasdieniu sunkiu žurnalisto darbu, tampa nuožmiausiais ministerijų, kuriose dar visai neseniai turėjo atskirą kabinetą, kritikais.
Pagal lietuvišką patarlę: „Iš kieno rankų šuo ėda, to įsakymų ir klauso“.
Nuotraukoje: Komentarų autorius, laikraščio „Ūkininko patarėjas” žurnalistas Arnoldas Aleksandravičius