Daug yra tragedijų apie kurias praneša žiniasklaida, kaip ir apie Kaune nužudytas dvi jaunas merginas. Operatyvūs ir tikslūs kauniečiai žurnalistai, informavę apie šią nelaimę. Vilnietė, TV3 žurnalistė Yoanna Koleva (Pijaus Ermolavičiaus nuotr.) socialiniuose tinkluose savaip pažvelgė į negirdėtą ir neregėtą įvykį mieste prie Nemuno ir Neries…
KAUNO NAKTIS – ne apie piliečių smurtą. Ji – apie miesto organizmą, kuris streso akimirką – stebuklas – nekrinta į paralyžių, o susitelkia. Teisingumas – savo bjauriausiu, žemiškiausiu pavidalu, išėjo į gatvę kartu su žmonėmis, kurie, paralyžiuoti skausmo, pykčio ir baimės, ieškojo to, kuris atėmė iš dviejų merginų gyvybes ir privertė miestą staiga atsidurti kitoje realybėje. Miestas bėgo – gatvėmis, skersgatviais, per kiemus. Racijos, šauksmai, koordinatės, kryptys, suspausti dujų balionėliai kišenėse. Nes blogis, kurio ieškai – išėjęs, slapstosi už ekranų ribų, atsistodamas tau už nugaros – parduotuvėje, lifte, laiptinėje, parke. Tame adrenaline, bėgimo dusuly ir prakaite atsiranda smūgiai ir spyriai – kurių niekas nespėja pasverti. Tuo metu iš saugios distancijos už kadro, pasigirsta „žiauriuosius“ kauniečius smerkianti procedūrinio humanizmo kalba – neva tai kylanti iš asmens orumo logikos. Kalba apie „asmens neliečiamybę“, „procedūras“, „teisinę valstybę“, „Linčo teismą“. Apie tai, kaip viskas turėjo vykti teisingai ir kaip neteisinga buvo tai, kas vyko iš tikrųjų.
BET, kalbant apie asmenį, orumą, teises ir teisingumą – asmenų čia yra daugiau. Pavyzdžiui, yra nužudytos merginos – jų orumas ne pažemintas, o brutaliai sutryptas ir išmestas už teisės ribų, nes teisė – kad ir kaip bebūtų ciniška – pirmiausia saugo gyvuosius. Yra miestas kaip bendruomenė ir jo kolektyvinė trauma: tėvai, kurie nenori leisti vaikų į mokyklas, moterys, kurios bijo grįžti namo pėsčiomis, daugelis bijo ir dar ilgai bijos skambučių į duris. Ir galiausiai yra sulaikytasis – asmuo, kuris turi teises ir atsakomybes, turi atsakyti pagal įstatymą. Bet pirmiau nei įstatymas jį pasitinka žmonės, apimti baimės ir įsiūčio.
PANAŠU, kad interneto moralės patruliai sąmoningai ar nesąmoningai ignoruoja situacijos logiką, kuri iš vidaus slinkteli kodeksų ribas. Smurto išties negalima teisinti, bet būtent todėl svarbu atskirti, kur baigiasi spontaniška, ribinė reakcija, ir kur prasideda smurto kultas – kai spardymas tampa pramoga, ritualu, kai žmogaus kankinimas įgauna savarankišką vertę. Nusikaltėlį gaudę žmonės liudija, kad jis bandė bėgti toliau, o taip pat mėgino traukti peilį.Bet ar tai svarbu? Turbūt ne, nes tai yra toli, už kadro – ten pat kur ir kritikuojantys. Kai dėmesys nukrypsta į tuos, kurie nepabijojo ir ėmė veikti, įvyksta ciniškiausias cinizmas: visa tai, kas vyko prieš – merginos, jų paskutinės minutės, tėvai, ryte dūstantys netekties skausme – iškeliauja į antrąjį planą.
DAR „Linčo teismu“ nevadinama bet kas. Tai – minios vykdoma egzekucija, ne keli impulsyvūs smūgiai, po kurių žmogų perima policija. Nustatyta, kad nėra sveikatos sužalojimų, nėra net mėlynių. Vienoje svarstyklių pusėje dvi gyvybės, sprukimas, miesto baimė ir peilis, traukiamas sulaikymo metu. Kitoje – keli impulsyvūs smūgiai be pasekmių sveikatai. Neišvengiamai kyla klausimas: ar čia apsimetama, kad sveriama, ar svarstyklės sugedo?
TAČIAU – VISŲ SVARBIAUSIA žmonių vienybė – tas spontaniškas, chaotiškas, nebyliai sutartas „varom ieškot“, moraline prasme yra daug reikšmingesnis įvykis nei keli spyriai žmogui, kuris, akimirkai sukoncentruoja baimę visame mieste ir realiai planuoja bėgti toliau, su peiliu kuprinėje. Ar ne didesnis nusikaltimas už kelis adrenalino ir pykčio padiktuotus smūgius – yra masinis abejingumas, kur „Ne mano kiemas – ne mano reikalas“ tampa norma? Teisinėje valstybėje, norint, galima net suskaičiuoti spyrio trajektoriją. Bet tikrasis pavojus čia ne spyriai ir ne „žiaurūs“ kauniečiai – tikrasis pavojus yra abejingumas, kai gyva reakcija ima atrodyti didesnis nusižengimas nei pats blogis.
Šitą man padėjo suprasti Hannah Arendt, kurią pastaruoju metu dažnai cituoju – nes nuolatos sukuosi temose apie smurtą, žiaurumą, abejingumą. Ji rašė apie blogio banalumą – apie tai, kaip veiksmai, turintys milžiniškas pasekmes, dažnai kyla ne iš piktybiškumo, o iš struktūrinio paklusnumo sistemai. Paklusnumo, kuris pats savaime nekuria blogio, bet tyliai atitraukia žmogišką sprendimą nuo situacijos, paversdamas jį procedūros tęsinio funkcija. Bet Kaune jo nebuvo. Kaunas buvo geras, ir tikrai ne banalus.
O šitokia smerkianti kova už pseudohumanizmą kartais pameta žmogų, o kulka atšoka ir nužudo tikrąjį humanizmą. Demonstratyvi personalizmo poza, pasirodo, taip pat tėra tuščias simuliakras.