Erika DRUNGYTĖ, LRS ir LŽS narė, ,,Nemuno” vyr. redaktorė
Nostalgija mane dabar vis dažniau apkabina. Matyt, kol neiškalbėsiu garsiai visų man svarbių dalykų, kol neišvaikščiosiu visų ypatingų vaikystės ir jaunystės kambarių, neaplankysių mano gyvenimui svarbių žmonių mintyse ir dausose, tol neišblės keistas – ir malonus, ir širdaplakiu stabdantis – jausmas. Gerai, kad turiu ir aš ką apkabinti. Kitaip, visai susmegčiau rudens minoro melodijose.
Kas gi prišaukia ar iššaukia tą ponią Nostalgiją? Prisiminimai. Juose realybė tokia, kokią tada suvokei, ir reagavai – kaip pajėgei, padarei – ką pagal to meto soprotį galėjai. O dabar va, kai nei iš šio, nei iš to užeina psichas užsiimt revizija ir – ak, bjaurioji prielipa Precizija, atstok – suvoki, kad juk ne taip turėjo būti, bet jau nieko nepataisysi… Tai va tada ir pradedi ūbauti: kodėl tada nesupratau, kodėl nepadariau, kodėl… Bet vos į viską pažvelgi su meile ir dėkingumu – ašarų rūkas dingsta.
Ir vis tik tekstas ne visai apie tai. Šioje vietoje noriu pasukti ienas netikėtu kampu. Įsivaizduokime, kad kažkas imasi revizuoti mūsų prisiminimus. Ir vertinti moksliniais metodais. Ir sakyti: negali tuo tikėti, nes tada taip nebuvo; negali tuo gėrėtis, nes iš tiesų istorija liudija visai ką kita, negali manyti, jog tas žmogus buvo geras, nes paskui archyvai atkapstė… Suprantate? Tai juk visiškas absurdas. Mano prisiminimuose aš esu ta, kuri buvau tada, sakykim, prieš 50 metų. Tuo metu mano pasaulis buvo toks, koks buvo – jį formavo mano jausmai, pojūčiai, įtikėjimai, patyrimai. Visa tai sudaro tam tikrą atmosferą, aurą, būseną, būvį. To negali paneigti joks įrodymas. Na, sakykim, stovėdama po milžiniška piliarože ir glostydama kamanės kūnelį, buvau savo pasakoje. Kas man gali įrodyti, kad taip negalėjo būti ir mano idealusis sodas neegzistavo? Arba nugrimzdavau palaimoje, kai nieko nereikėdavo daryti po sočių močiutės pietų, jos namai man suokė apie saugumą, meilę, nerūpestingumą, ir aš klausydama „Lato z radiem” ar žiūrėdama multiką apie Flinstounus per Polska TV, ar vartydama jų fotografijų albumus, ar klausydama paskojimų apie tarpukarinį laiką, įsivaizduodavau, jog gyvenu ano meto Kaune arba Amerikoje? Aš juk ir gyvenau! Net gulėdama pievoje greta veršelio pas kitą močiutę, juk ganiausi laisvoje Heklberio Fino valstybėje, o mano prisiminimams ten labai gera.
Tai, kuo šventai tikėjau tada, yra mano gyvenimo ir mano asmenybės dalis. Tai, į ką tu įsigyveni, egzistuoja. Ir sudaro unikalų tavo realybės audinį. Yra tūkstančiai liudijimų, kad įtikėję Dievą žmonės pasveikdavo, pasveiksta iki šiol. O jei ne? Taip iš karto atkerta gundytojo balsas. Tikrai ne, nes neįrodyta, patvirtina jo adeptų balsai. Aš puikiai atsimenu, kaip mano promočiutė, nepaprastai giliu tikėjimu ir meilės principu gyvenusi moteris, kalbėdavo apie bolševikų baisumą dėl jų ateizmo. Bet ar ne tą pačią retoriką šiandieną yra perėmęs oficiozinis balsas įvairiose institucijose, kabinetuose, žiniasklaidoje, tarnybose etc.? Ypač tie „praeities tyrinėtojai”…
Šis pasaulis pilnas slėpinių ir stebuklų. Šventai tikiu, kad jame visi laikai egzistuoja vienu metu, tik ne visi žiūrintys mato, ne visi klausantys girdi. Dar tikiu, kad gundymo įrodyti, išanalizuoti, išlukštenti, prisikasti prie pačiupinėjamų dalykų herojus negali atsidžiaugti savo pergalėmis. Man asmeniškai jo absoliutaus įsikūnijimo į žmogų pavyzdys yra Leninas. Ir tai, ką šis jo adeptas pasėjo – nesuvaldoma kaip sosnovskio barščiai.
Sunaikinus sakralumą, atmetus tikėjimo stebuklą, slėpinio realybę ir nepaaiškinamumą, įteisinus pliką materializmą ir visur matant tik vulgarų froidizmą, grįšime į gyvulišką būvį, kuriame nėra vietos Dievui kūrėjui, žmogui kūrėjui ir juos jungiančiam dvasiniam ryšiui. Bjaurios bokso rungtynės, kuriose teisėjauja ir moderniausia įranga savo komandos narius aprūpina toks gudrutis, įtikinęs Ievą paragaut uždrausto vaisiaus. Nereikia lipti į jų ringą. Na, jūs juk žinote, kuo baigiasi mafijai, nepaisant jos įtakos, bauginimų ir „stogų”? Filmuose rodė…
