Kaunietis humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys, doc. Rimantas Marčėnas apdovanotas trečiojo laipsnio Santakos garbės ženklu.
Tradicinėje žurnalistikos senjorų klubo MES sueigoje su reikšmingu įvertinimu R. Marčėną pasveikinę kolegos, su apdovanotuoju įdomiai diskutavo istorinėm temom.
Dr. Rimanto Marčėno darbinė, intelektualinė ir visuomeninė veikla giliai įsispaudusi mūsų krašto akademinėje ir kultūrinėje sferose. Darbo biografija, prasidėjusi Lietuvos MA Istorijos institute vyr. laborantu, tęsėsi Kauno valst. istorijos muziejuje. 1965 m. savo gyvenimą susieja su Lietuvos universitetais: VU Liaudies ūkio ekonomikos, Politinės ekonomikos, Bibliotekininkystės ir bibliografijos katedrų vyr. dėstytojas, docentas; Nuo 1990 m. dvejus metus vadovauja Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedrai; 1992 – 2000 m. – Pagrindinių studijų vadovas, Istorijos katedros docentas,2002 – 2006 – KTU Humanitarinių m. fakulteto Lietuvių kalbos katedros vedėjas.
Rimantas Marčėnas išgarsėjo kaip istorinių romanų kūrėjas. Jo veikalai „Karūnos spindesio apakinti“ ir „Nemirtingumo mįslė“ susilaukė deramo dėmesio ir pripažinimo. Romanas „ Karūnos spindesio apakinti“ pripažintas 2007 – ųjų metų iškiliausia knyga.
Istorinės temos rašytojas ėmėsi senokai, išleisdamas savo pirmąjį istorinį romaną „Išdraskytų lizdų gandrai“. Nuo jo ir prasidėjo Senjorų klubo popietėje pokalbis apie istorijos reflektavimą. Autorius prisiminė šios knygos genezę. Iki šiol širdžiai mielas pagrindinis herojus Eduardas Daukša – XIX a. antrosios pusės poetas, kupinas ryžto, pasiaukojimo ir geriausių intencijų dėl Lietuvos, jos žmonių laisvės ir šviesesnės ateities. Daukšai rūpi Lietuvos likimas, apmąsto jos skaudulius ir skaudžias netektis (prarastis) 1794, 1831 ir 1863 metų kautynių laukuose, sielojasi, kad po velėna be laiko 
„atgulė ne vienas poetas, kurie galbūt savo gimtinę Lietuvą būtų apdainavę ir plačiai išgarsinę ne tautai svetima lenkų kalba, o lietuviškai – Kęstučio ir Birutės šnekta“(p. 89). Šiąja knyga rašytojas akivaizdžiai stoja vargingųjų pusėn, palaiko tuometinės šviesuomenės keliamus idealus – kaip viltį ir „ tą palaimingą metą, kai paprastas Lietuvos žmogus įgis teisę ne tik gimti protėvių žemėje, bet ir niekieno neujamas ir nespaudžiamas ramiai jos dirvoje auginti javą (…) , po gimtinės dangumi auginti vaikus…“ (ten pat).
„atgulė ne vienas poetas, kurie galbūt savo gimtinę Lietuvą būtų apdainavę ir plačiai išgarsinę ne tautai svetima lenkų kalba, o lietuviškai – Kęstučio ir Birutės šnekta“(p. 89). Šiąja knyga rašytojas akivaizdžiai stoja vargingųjų pusėn, palaiko tuometinės šviesuomenės keliamus idealus – kaip viltį ir „ tą palaimingą metą, kai paprastas Lietuvos žmogus įgis teisę ne tik gimti protėvių žemėje, bet ir niekieno neujamas ir nespaudžiamas ramiai jos dirvoje auginti javą (…) , po gimtinės dangumi auginti vaikus…“ (ten pat).Savo knygoje R. Marčėnas permąsto tautos istorinį klodą, gilindamasis į vidinius dėsnius, socialinę, simbolinę, kultūrinę raidą, jos kitimus, tautos sanklodos konfigūracijas. Jam rūpi kad tai, kas taip lemtingai nuo mūsų tolsta ir pranyksta amžinybės ūkuose, taptų savastimi ir šių laikų žmogui. Nes istorija – tai nepermaldaujama mokytoja: tauta atsiveria per istorinį paveldą, jos kodus, ryškinančius mūsų pačių tapatybę, mentalinę tautos dvasią, jos erdvę ir etnosą, pastovias ir kintančias reikšmių dominantes. „Dabartį aiškina praeitis, – yra pastebėjusi prof. Viktorija Daujotytė. – Praeities reikia dabarčiai – savęs pačios supratimui“.
Rašytojui rūpi ir žurnalistikos situacija, sielojasi dėl silpnėjančio, senkančio jos mesalumo, tikrųjų vertybių nepaisymo. Apie tai R. Marčėnas yra ne sykį pasisakęs spaudoje. Pasak rašytojo, šiandien galime būti ramūs tiek dėl savo valstybingumo išsaugojimo, tiek ir dėl išgirtosios demokratijos su visais jos privalumais ir jos trūkumais, klestėjimo. Kartu R. Marčėnas yra paraginęs visus, kurie imasi rašiklio ar telekameros, pirmiausia prisiminti savo kilnią misiją ir į gimtąjį kraštą, jo žmones pažvelgti geranoriškomis akimis.Kaip jau įprasta, senjorų pašnekesius fiksavo klubo nario, architekto Juozo Ruzgo telekamera (kartais tai daro, pasikeičiant, ir Stasys Dargis, puikus šios srities specialistas ir reikšmingų telefilmų kūrėjas). Senjorų klubo pirmininkas, dailininkas Vladimiras Beresniovas „darbuojasi” su foto aparatu. Jo nuotraukos patalpintos ir šiame internetinės svetainės puslapyje.