Edmundo Katino nuotraukoje: buvusi ilgametė ,,Kauno dienos” redakcijos žurnalistė, a.a. Nijolė Pauliukevičienė
Vidas Mačiulis, LŽS skyriaus valdybos pirmininkas:
Po ilgos ir sunkios ligos, eidama septyniasdešimt penktuosius gyvenimo metus mirė ilgametė ,,Kauno dienos“ žurnalistė Nijolė Pauliukevičienė, gimusi ir augusi mieste prie Nemuno ir Neries. Baigusi vidurinę mokyklą 1973 metais tapo tuometinės ,,Kauno tiesos“ kolektyvo nare, neakivaizdiniu būdu Vilniaus universitete įgijo žurnalistikos specialybę, korespondentė rašė įvairiais miesto gyvenimo klausimais, buvo paskirta ats. sekretore, technine redaktore. Miesto dienraštis Nijolei buvo pirma ir paskutinė gyvenime redakcija. Dabšti, nuoširdi ir atsakinga kaunadienietė, prasidėjus reformoms, daugiau kaip po trisdešimties darbo metų turėjo palikti mėgiamą žurnalistinį darbą. Rūpinosi savo šeima, vyru Albinu, dukromis Giedre ir Audra, džiaugėsi sulaukusi vaikaičių Karolio, Gabrielės, Gretos. Pastaraisiais metais visi jaudinosi, rūpinosi sergančia žmona, mama, močiute. Nuoširdi užuojauta jiems, kaip ir kartu su velione dirbusiai ir iki paskutinių gyvenimo valandų su ja bendravusiai žurnalistei Birutei Oksaitei, visiems buvusiems dienraščio žmonėms, kurie dirbo ,,Kauno dienos“ (,,Kauno tiesos“) redakcijoje.
Violeta Vilkauskaitė-Liukaitienė, LŽS skyriaus valdybos narė:
Sunku ir skaudu atsisveikinti su tokiu žmogumi, kaip Nijolė. „Kauno dienos“ senosios „gvardijos“ nare, žurnaliste, ne vieną dešimtmetį atidavusia šiam dienraščiui, pradedant dar „Kauno tiesa“. Visada atrodo – dar ne laikas buvo, dar galėjo pasidžiaugti savo šeima, nuostabiomis mylimomis dukromis Giedre ir Audrone, tiesiog užaugusiomis redakcijoje, šalia mamos, su anūkėliais, kuriuos be galo mylėjo ir didžiavosi. Nijolė, turbūt kaip niekas kitas redakcijoje, mokėjo gvildenti pačias jautriausias temas, problemas, kurių atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, buvo labai daug. Nijolė nevengė jų, priešingai – visą save atidavė tuo metu labai apleistiems neįgaliųjų reikalams, organizavo tokias akcijas, kaip „Rankos nori dirbti“, drąsiai bendravo su politiniais kaliniais ir tremtiniais, nors tuo metu kita žiniasklaida dar vengė šių temų. Skaitytojai mylėjo Nijolę ir nebuvo nė dienos, kad užėjęs į jos kabinetą nepamatytum jos su kažkuo bendraujančios – žmonės užsukdavo jai pasakoti net savo gyvenimo smulkmenas, kurių jokiems rašiniams nereikėjo. Tiesiog ji traukė žmones bendrauti.Nijolė jautri buvo ne tik savo rašinių herojams, bet ir kolegoms, ne vienas prisimename jos dėmesį, rūpestį ir pagalbą, kai to reikėjo. Labiausiai jaudindavo jos iniciatyva pagelbėti. Ji mielai aplankydavo vyresnius, jau nedirbančius kolegas, net tuos, kurie dieneles skaičiavo slaugos namuose. Ir liūdnas paradoksas: mes ne visada buvome tokie uolūs kaip ji, tad nustebom sužinoję apie paūmėjusią pačios Nijolės ligą. Atleisk.
Aldona Kibirkštienė, žurnalistė:
Atsisveikiname su Tavimi, miela Nijole. Labai liūdna, kad išeini ten, iš kur negrįžtama, palieki šį pasaulį ir tuos, kurie Tave gerbė, mylėjo, niekada Tavęs neužmirš. Buvai nuoširdi, draugiška, jautri bendradarbė ir bičiulė, visada pasiruošusi padėti, išklausyti, ištiesti pagalbos ranką. Ačiū Tau, kad gyvenai, daug metų buvai šalia, o dabar ilsėkis Amžinybėje.Tegul nuoširdi užuojauta bent kiek palengvina netekties skausmą vyrui Albinui, dukroms Giedrei ir Audronei.