Nuotraukoje iš asmeninio albumo buvusi Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Aldona Kibirkštienė, „Kauno dienoje“ dirbusi net 38 metus, dienraščio puslapiuose prisiminė tai, ką patyrė kūrybiniame gyvenime
Darbas „Kauno dienoje“ (anksčiau „Kauno tiesoje“) buvo mano kasdienybė, gyvenimo būdas, čia visko buvo tiek daug ir nepakartojamo! Prisimenu, kai 1970-aisiais, tik baigusi Vilniaus universitetą, atėjau į dienraštį, jis buvo įsikūręs Gedimino gatvėje, ten kur dabar „Nemuno“ redakcija. Visi kabinetai tilpo viename aukšte, kolektyvas nebuvo didelis.
Informacijos ir sporto skyriui, kuriame pradėjau valgyti žurnalistės duoną, vadovavo žinomas futbolo teisėjas Kęstutis Andziulis. Jis dažnai važinėdavo į varžybas, o mes tuo džiaugdavomės: šefo vėl nebus, tegul tik važiuoja! Jo kelionių laukdavome, kaip ir iš pietų kraštų parvežamų kvepiančių mimozų, kuriomis grįžęs džentelmeniškai apdalydavo redakcijos damas.
Zenonas Baltušnikas buvo pirmasis redaktorius, su kuriuo teko dirbti. Visokių cenzūrų, keistų nutikimų būdavo, nes tuometės sąlygos ir partinės nomenklatūros uždėdavo savo antspaudą. Tačiau žinojome, kuo galime savo bosą papirkti: užtekdavo pakalbinti apie jo sode vešinčius augalus, jų skiepijimą ar rūšis, kaipmat suminkštėdavo, pamiršdavo, kad atėjo į kabinetą skaityti moralų…
Įdomiausi redakcijos įvykiai ir virsmai prasidėjo tuomet, kai redaktore tapo Teklė Mačiulienė, o „Kauno tiesa“ – „Kauno diena“. Paskui atėjo Atgimimo metai, o tada prasidėjo kūrybinė laisvė – rašėme apie tai, kuo džiaugėmės patys ir mūsų skaitytojai. Smagu buvo jiems pasakoti apie Sąjūdį, Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimą, istorinėms vietoms grąžintus vardus. Tai neabejotinai pats gražiausias, įsimintiniausias darbo „Kauno dienoje“ laikas.
Būta ir nelabai žurnalistinių, bet prasmingų veiklų. Iki šiol su kolegėmis prisimename redakcijos surengtą akciją „Gerumo pamokos“. Sugalvojome artėjančių Kalėdų proga pakviesti įmones skirti našlaičiams lėšų, dovanėlių, o visus kauniečius paraginome pasidalyti su stokojančiomis šeimomis. Pakvietėme viską nešti ne kur kitur, o… į redakcijos rūsyje esančią salę. Ji greitai prisipildė. Kauniečiai nešė iš namų drabužius, knygas, žaislus… Viso to stokojantys ėjo, rinkosi.
Visą mėnesį redakcijos salė buvo tapusi tikru labdaros sandėliu, o mes, kelios žurnalistės, per tą labdarystę net buvome primiršusios savo tiesioginį darbą. Tačiau buvo gera, kad atlikome kai ką gražaus, o globos namų auklėtinių kasdienybė truputį pašviesėjo.
Dabar miesto dienraštis gerokai pasikeitęs, tikrai kitoks, negu buvo mūsų ankstyvaisiais laikais, bet ne mažiau mielas ir savas.