Erika Drungytė, rašytoja, žurnalistė, ,,Nemuno” vyr. redaktorė
Kitas privalo būti toks, kaip.. . Kiti privalo būti, kaip.. . Tai kiti turi prisitaikyti prie…Ne, kiti neturi teisės lįsti į mūsų privačią erdvę, piniginę ar suokalbius. Ne, tie….. neturi jokių teisių, nes jie yra… – ininkai, – iniai, – uktai, – istai…
Jie nepadarė. Jie tiki. Jie padarė. Jie netiki. Jie pasakė. Jie nepasakė. Kas jiems atsitiko? Ką gi, patys kalti. Kalbėjo ne taip, prisiprašė.
***
Esame nepakantuomenė. Esame žiauri nepakantuomenė. Mūsų žvilgsniai į kitą. Mūsų pirštai į kitą. Mūsų mintys apie kitą. Mes esame nepakantūs netobulumui. Ir esame pakantūs bjaurasčiai, jei ji mūsų burbulo dalis. Mes sakomės tikį Dievą, bet jį nušautume tą pačią akimirką, kai tik jis paprašytų žodžio.
Ar ne laikas susiimti? Visiems. Išsiplauti burnas, padaryti širdies ir sąžinės reviziją, atlikti išpažintį (bent jau sau), pirštą atsukti į save. Ir paklausti, kodėl man rūpi kitas kaip priešas? Kodėl manyje niekaip neapsigyvena sesuo Nijolė, kodėl aš, ne kitas, nemyliu, neatleidžiu, nenoriu suprasti, negaliu nelaikyti kito kvailiu.
Kodėl aš esu nepakantumo ir gaisro šaltinis. Kokia bus mano gyvenimo apskaita. Kai stovėsiu prieš Jį, nebus piršto, kuriuo šaudysiu brolius ir seseris. Nebus sakinio „tai jis“. Vien tik aš. Ramybės man ir mums visiems.