Perpetua DUMŠIENĖ, LŽS ir NŽKA narė
Šiandien M.K.Čiurlionio muziejaus muzikos salėje 16 val.prasidės renginys, skirtas poeto Antano Kalanavičiaus (1945 – 1992) 80-mečiui. Nuo pirmosios knygos „Ne akmenys guli“ pasirodymo (1994 metais) praėjo trisdešimt metų. Per tą laiką Lietuvos visuomenė jau susipažino su poeto kūryba, skaitytojams žinoma ir Antano Kalanavičiaus gyvenimui bei kūrybai skirta knyga „Dulkėto erškėčio ugny“ (autorė Perpetua Dumšienė). 2015 metais Lietuvos rašytojų sąjunga išleido Antano Kalanavičiaus eilėraščių rinktinę „Dvi saujos laiko“. Sukurta apie autorių radijo laidų, televizijos filmų. Poeto kūrybą literatūros vakarų cikle „Poetai ateina“ daugelyje Lietuvos miestų pristatė aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas. Unikalų spektaklį „Nedingęs: Teatrinis pasivaikščiojimas po poeto Antano Kalanavičiaus gyvenimą ir kūrybą“ sukūrė teatras „Labas“.
Aktorius, poezijos skaitovas Ignas Ciplijauskas, pajutęs su poetu gilią dvasinę giminystę, sukūrė įspūdingą eilėraščių skaitymo dramaturgiją kartu su džiazo ir improvizacijos įžymybėmis – saksofonininku Petru Vyšniausku ir perkusininku Arkadijumi Gotesmanu.
Antanas Kalanavičius tituluotas paskutiniu lietuvių poezijos pagoniu, nuošalės poetu, kalbos alchemiku. Norėdami paminėti poeto jubiliejų, subūrėme kolektyvą, kurio visi nariai dirbo be jokio atlygio, įkvėpti poeto ištikimybės savo pašaukimui ir jo brangintoms vertybėms.
Kaip grįžt į savo / Žodžio mėlynąjį kalną, / Tenai širdis jau / Amžina žvaigždžių akimirka – šios eilutės ir bus knygos raktas. Knygos pavadinimas „Į žodžio mėlynąjį kalną“ atspindi nuolatinį poeto augimą, ištikimybę poeto pašaukimui, pagarbą žodžio kuriamajai galiai.
Mėlyna…. Žmonėms, kurie yra nors šiek tiek domėjęsi ezoterika, žinoma, kad spalvų skalės simbolikoje ši spalva simbolizuoja šventumą, dvasinį gyvenimą. Mėlyna spalva valdo V čakrą, iš kurios išeina žodžiai.Ir tikrai, skaitydama Antano kūrybą pastebėjau, kad mėlynos spalvos simbolika jam labai svarbi. Tai tarsi simboliniai kodai, atveriantys didingus pasaulius. Poetas juos įvardija labai pamėgtu tapybišku, muzikaliu žodžiu – sumelsvieji.
Ir mūsų kūnai
praretėję gniuždydami
sutraiškė mūsų širdis,
ir vėjy sielų sumelsvieji
branduoliai
Gyvenimo kasdienybė iš tiesų sutraiškė jo širdį, bet paliko jo kūrybą – jo sumelsvąjį sielos branduolį. Ir jis nėra ramus, jis nėra nirvanoj, – jis nuolat vėjy, tad nuolat kelyje. Nepasiduodantis neatsakingiems civilizacijų žaidimams. Iš mėlyno laumžirgio sparno kuria tinklą, kuris apsaugo ir išlaiko prasmę, trapus sparnas vienintelis, kuris sulaikys vieškelio dulkes kely…