I.Trukt už vadžių – ir vėl iš pradžių
„Apsaugok mus, Viešpatie“,– girdžiu save šnekantį pabudęs iš gilaus sapno, suvedusio su šių dienų herojumi Remigijum Žemaitaičiu, besiropščiančiu į Prezidentūros viršūnes. „Apsaugok mus…“, – sušnabždu dar kelis kartus, nes aikštėje tebematau armiją konservatorių reikalaujančių pašalinti prezidentą ir „Nemuno aušros“ lyderį, vėiavomis mosuojančią liberalo Eugenijaus Gentvilo „ chebrą“. O „aušriečių“ vedlys jau iki prezidento lango baigia prisliuogti.
„Ko tu čia, Remi, darkaisi? Kandidatų, kandidatų ieškok“.– pykteli socdemų lyderis Mindaugas Sinkevičius. „Susikeisim vietomis ir tada pažiūrėsim kaip prezidentas kadidatus suras. Pas mane partijoje beveik trys tūkstančiai narių – pabandyk iš jų išsirinkti tuos du reikiamus,“– nuskamba pašaipus „aušriečių“ vado balsas.
Va čia tai būtų, iš minčių neišėjo sapnas. Ko jam ten, prezidentūroje reikia. Atsisės Žemaitaitis į prezidento kėdę ir bus pasaulyje antruoju šokiruojančios mąstysenos šalies lyderiu. Jau nejauku nuo to, kad tokia asmenybė vadovauja vienai iš valdančiosios koalicijos partijų ir kad baigia išbalansuoti valdžios formavimą. Kai dabar matome kasdien vis labiau besiblaškantį ir tarsi progos konfliktuoti ieškantį partijos „Nemuno aušra“ pirmininką, taip ir norisi pasakyti: šis politikas, ko gero, sapnuojasi dažnam uoliai naujojo ministrų kabineto formavimą stebinčiam šalies gyventojui.
Tai, sakyčiau, patvirtina kone kasdien girdimos žiniasklaidos apklausos. Ne iš vieno šnekinto piliečio teko girdėti: liežuvis jį atvedė į Seimą, davė nemažai balsų prezidento rinkimuose, o ir dabar kontraversiškais savo poelgiais ar tik ne renkasi balus sekantiems prezidento rinkimams.
II. Tada R.Žemaitaitį gyniau
Net keista kad taip gali suklysti gindamas žmogų. Gyniau praėjusių metų spalyje šioje svetainėje publikuotu savo straipsniu. Labai pykau ant žiniasklaidos, kai joje griaudėjo įvairios improvizacijos dėl R. Žemaitaičio sukurtos partijos „Nemuno aušra“ patekimo į Seimą.
Tos sumaišties priežastimi tada buvo kelių kolegų žurnalistų pasibaisėjimas šio politiko kažkur, kažkam padeklamuotu kelioms kartoms vaikystę primenančiu eilėraštuku apie žydų berniuką lipusį kopėčiom. „Argi tai ne tamsus gaivalas, tūnojęs labiausiai įstrigusių praeityje mūsų artimųjų galvose, įsidrąsino ir prasiveržė tarsi užsikišęs nuotekų vamzdis…“,– kirto iš peties vienas ryškiausių Lietuvos apžvalgininkų. „Nemuno aušros“ rinkėjai gavo aiškų signalą – tokia neapykantos kalba ( „…imkim vaikai pagaliuką…“ – aut. ) jau nėra kliūtis kelyje į politinę galią…“, – antrino kitas.
Kaip jau esu rašęs, Įvairios insinuacijos visuomenę kaitino tol, kol tų postringavimų karštis pasiekė prokuratūrą, mums broliškas bei svetimesnes valstybes. Jau kuris laikas „aušriečių“ vadovas, įtūžio kamuojamas, varsto teismų duris, vis dar nežinodamas kuo tai baigsis.
Kad tai yra viena iš šiandieninio nesuvokiamai neatsakingo šio politiko elgesio priežasčių, net nesuabejočiau. Užgriuvusi lavina kaltinimų antisemitizmu iš Seimo narių, visuomenės, teisėsaugos iš pusiausvros galėtų išvesti kone kiekvieną. Bet kai jau parlamentarą gal ir pusiau juokais teroristu pavadina ne kas kitas, o prezidentūra, negali negalvoti, jog gal tam žmogui būti Seimo nariu nevalia. Juolab, kai savo žodžiais kitus niekina: „Jeigu kažkam nepatinka, ką aš kalbu, ką darau, tai tegul priima kitokius sprendimus. Toks, koks aš esu, toks ir būsiu…Ačiū jums, bet manęs nebandykite pakoreguoti, nebandykite keisti. Kokį gamta sukūrė, toks aš ir esu…“.
Šis tiesmukiškas prisipažinimas girdėtas dar tada, kai Vyriausybei vadovavo G. Paluckas, bet „pateisinti“ šiandieninę jo elgseną tinka dar labiau kaip R. Žemaitaitis demonstravo savo asmenybę tada, prieš keletą mėnesių. Ne šiaip sau dabar tiek Seime, tiek už jo sienų vis dažniau pasigirsta kantrybę baigiančių prarasti šio parlamentaro bendražygių dejonės. Nesunku jas įžvelgti ir prezidento, ir jam talkinančių patarėjų veiduose. Tik dėl šio politiko neatsakingumo, duoto žodžio netesėjimo iki šiol nesuformuota naujoji pilno sąstato vyriausybė, neprisaikdinti ministrai, klimsta daugybė kasdieninių Seimo, ministerijų darbų.
III. Siūlo su tokiu parlamentaru „nesicackinti“
Jokiu būdu negaliu sutikti su spaudoje pasirodžiusio straipsnio mintimis, kad į konfliktą su valdžia parlamentarą pastūmėjo noras išgelbėti smunkantį „Nemuno aušros“ ir savo asmeninį reitingą. Konflikto, girdi, nori „aušriečių“ rinkėjai. „Pats R.Žemaitaitis iškilo per konfliktą su dešiniaisiais, o dabar bando gelbėti savo politinę ateitį konfliktuodamas su kairiaisiais, – rašoma „Respublikoje“.– Nes faktiškai šis žmogus yra nuolat pjudomas ir laikosi išdidžiai tik todėl, jog yra R.Žemaitaitis“.
Taip šis politikas, iš tiesų, kaltinamas, jog nesuranda dviejų ministrų. Aplinkos ir Energetikos ministerijos „ Nemuno aušrai“ paskirtos bendru seimūnų sutarimu, bet iki šiol jos vadovų neturi. Kitos valdančiosios koalicijos partijos juos beveik be jokių problemų „surado“, o R.Žemaitaičio pasiūlytas kandidatūras prezidentas atmetė. Todėl, kad prezidentas tokią teisę turi, kad šios kandidatūros, kaip sakoma, buvo nei į tvorą, nei į mietą“.
Visa bėda, jog ir parlamentaro, anot jo paties, teisė „ geležinė“: „Kam nepatinka, ką aš darau, tegul priima kitokius sprendimus“. Iki konfikto, tokiu atveju, – vienas žingsnis. O kai įpagalbą dar pasitelkiamas paaugliškas užsispyrimas – pažiūrėsim, kas laimės, prezidentūra ir valdančioji koalicija įspraudžiama į kampą. Skandalo nesinori, bet ir nuolaidžiauti piemeniškam sprendimui „trauksimės iš koalicijos“ – ne išeitis. O gal rytoj persigalvos? Argi kartą taip buvo. Gal sukeiskim ministerijas?
„Baikit su tuo Žemaitaičiu „cackintis“, – socialdemokratus ragina „Vardan Lietuvos“ demokratai. „Argi nesakėm, kad „Nemuno aušros“ į koaliciją nekviestumėt, – primena net ir konservatoriai. – Bent dabar jų atsikratykit. Reikės balsų – padėsim“.
Bet nei vienais, nei kitais patiketi nelengva. Sava balsų aritmetika yra sava. Juolab, kad Remigijus Žemaitaitis pats į ministeriją prašosi. „Būčiau geriausias kultūros ministras, – bando juokauti parlamentaras. Gal iš tiesų pabandyti. Gal susitupės žmogus gavęs solidžias pareigas, gal išgaruos tas kvailas nepamatuotas principingumas: kokį gamta mane sukūrė, toks aš ir esu…
Nuotraukoje: Žurnalistas Antanas Marčiulionis; Vladimiro Beresniovo piešiniai
