Būtent taip dar prieš ketverius metus Lietuvos žiniasklaidą įvardijo Amerikos diplomatai. Nieko nauja. Tai buvo žinoma jau seniai, viešai neminint leidinių pavadinimų ir žurnalistų pavardžių. Visi – ir prokurorai, ir verslininkai, ir ministrai, jau nekalbant apie paprastus piliečius, – žinojo, kuo pasipriešinimas tam tikro leidinio „pageidavimui“ gali pasibaigti. Ogi užsakomojo purvo srautu ir pareigų ar verslo bei pasitikėjimo praradimu.
Tik praėjusią savaitę „mūsų laikų herojus“, remdamasis „WikiLeaks“ paviešintomis amerikiečių diplomatų depešomis, paskelbė dienraštis „15 min.“, paskui – tinklalapiai „Delfi.lt“ ir „Verslozinios.lt“. Daugiau – niekas.
Civilizuotose valstybėse žiniasklaida atlieka ketvirtosios valdžios funkciją. Deja, Lietuvoje perėjimas iš totalitarizmo į demokratiją informacijos sklaidos srityje kol kas vyko tik labai sąlyginai, o susikūrusios žiniasklaidos monopolijos ėmė siekti pelno bet kokia kaina. Kaip natūralioms monopolijoms nerūpi vartotojų interesai, taip žiniasklaidos monopolijoms nerūpi kokybiška ir neiškraipyta informacija. Ją pakeitė tik ta, kuri neša pelną.
Kas gali pakeisti tokią padėtį? Politikai? Nemažai jų tyli kaip pelės: minimos redakcijos apie juos turi prisirinkusios pakankamai kompromituojančių faktų. O gal visuomenė?..
Reketas – Lietuvos žiniasklaidos gyvenimo norma
Algimantas MATULEVIČIUS, Tautos ateities forumo pirmininkas.
– Per dvidešimt metų visiškas nebaudžiamumas sudarė palankias sąlygas atsirasti amoraliai ir ciniškai žiniasklaidai. Apie daugiamilijonines sumas nelegalių grynųjų pinigų, kuriuos visus tuos metus „išsimušdavo“ kai kurios šalies žiniasklaidos priemonės, žino visi politinio „elito“ atstovai. Tačiau bijo ką nors iš tos vadinamosios „žiniasklaidos“ savininkų pajudinti: dauguma politikų ir teisėsaugos pareigūnų yra daugiau ar mažiau prisidirbę. Kai vadovavau Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui ir buvo atliekamas parlamentinis tyrimas, iš Seimo tribūnos perspėjau visą šalį ir asmeniškai Prezidentą Valdą Adamkų: tokia padėtis dėl korumpuotos žiniasklaidos yra netoleruotina. Deja, jokių veiksmų nebuvo imtasi. Priešingai, aš pats po to buvau itin aršiai užsipultas tam tikrų žiniasklaidos priemonių.
Tragišką padėtį dėl šalies žiniasklaidos parsidavėliškumo puikiai žino ir Valstybės saugumo departamentas (VSD), apie tai aiškiai parašyta vienoje iš 12 garsiųjų pažymų. Todėl ir ši, ir kitos pažymos iki šiol neviešinamos. Ten aiškiai įvardytos didžiulės sumos nelegalių pinigų, kuriais įvairios jėgos papirkinėja žiniasklaidą. Deja, niekas iš teisėsaugininkų tuo nesidomi. Net garsioji 24 mln. litų nelegalių lėšų (Viktoro Uspaskicho gautų iš svetimos valstybės, beje, didelė dalis jų buvo panaudota žiniasklaidai papirkti) byla teisėsaugininkų ir toliau netiriama. Nors, dar kartą akcentuoju, tokios informacijos VSD turi daug.
Žiniasklaidos priemonių savininkų ir kai kurių politikų simbiozę nuostabiai iliustruoja naujausia istorija: operatyvinė informacija vadinamojoje terorizmo byloje ir vėl nutekinama vienam dienraščiui (pamenate analogišką atvejį, susijusį su Vytauto Pociūno žūtimi?). Ir vėl kartu kurpiamos fantastinės insinuacijos: neva Eglė Kusaitė ruošėsi dalyvauti sprogdinant Maskvos metro! Tai akivaizdi provokacija Lietuvai.
Dvejopa valdžios pozicija žiniasklaidos atžvilgiu išlieka
Valentinas MAZURONIS, Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas.
– „WikiLeaks“ paskelbė, kad Lietuvos žiniasklaidos priemonėse klesti korupcija, kad didžiųjų dienraščių savininkai turi savų interesų, todėl iš esmės rašo tai, už ką mokama, o už teisę ramiai dirbti ir nebūti puolamam spaudoje kartais tenka brangiai sumokėti… Tai privertė susimąstyti. Negaliu sakyti, kad ši informacija yra visai netikėta. Tokia situacija buvo plačiai žinoma ir anksčiau. Beje, ji nedaug keičiasi ir dabar. Viena vertus, periodinė spauda Lietuvoje valdžios „dusinama“ – jai iki 21 proc. padidintas PVM tarifas ir pan. Kita vertus, šiai vadinamajai ketvirtajai valdžiai skiriama valstybės pinigų: kuriami spaudos rėmimo fondai, skirstantys paramą viešosios informacijos rengėjams; dešimtys milijonų litų (dalis iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų) per ministerijas ir kitas lėšas skirstančias įstaigas nugula viešųjų ryšių bendrovių bei žiniasklaidos priemonių savininkų sąskaitose ir t. t. Kad ir kaip ten būtų, galimos korupcijos apraiškos žiniasklaidoje – reali grėsmė mūsų valstybės saugumui ir demokratinei santvarkai. Aš manau, jog žiniasklaida, kaip viena iš valstybės valdžios kontrolės institucijų, pirmiausia turi būti nepriklausoma. Pateikdami šališkus, neobjektyvius duomenis visuomenei, viešosios informacijos rengėjai pažeidžia konstitucinę santvarką ir principinius žiniasklaidai keliamus reikalavimus.
Žiniasklaida be atsakomybės – ne žiniasklaida
Vytautas GAPŠYS, Seimo Darbo partijos frakcijos seniūnas, opozicijos lyderis.
– Paskelbta informacija – iššūkis Lietuvos žiniasklaidai, ypač žinant, kad ja pasitiki labai daug gyventojų. Išvengti politikų ir žiniasklaidos santykių – neįmanoma, tačiau jų bendravimas turi būti skaidrus ir visuomenei žinomas: jei straipsnis – užsakomasis ir tokia reklama nepažeidžia įstatymų, turi būti aišku, kad jis yra apmokėtas.
Laisva ir nepriklausoma žiniasklaida Lietuvoje egzistuoja tiek pat, kiek ir pati valstybė – 21 metus. Manau, kad tokio trumpo laiko nepakanka objektyvios, savarankiškos ir nepriklausomos žurnalistikos tradicijoms susiformuoti. Be to, kaip ir kiekvienoje valdžioje, taip ir ketvirtojoje labai lengva virsti vėzdu, kuriuo manipuliuojama ar nesąžiningai pasinaudojama. Mums, politikams, sudėtinga komentuoti žiniasklaidos reikalus, nes ši tuoj apkaltins kišimusi. Manyčiau, čia didesnį vaidmenį turėtų suvaidinti nevyriausybinės organizacijos – jos galėtų būti nepriklausomos situacijos stebėtojos. Šiuolaikinė žiniasklaida yra nepaneigiama visuomenės nuomonės formuotoja, tad ir jai pačiai tenka labai didelė atsakomybė už tai, kad ši nuomonė nebūtų iškraipyta.