“Respublikos” savaitės žmonės – Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pasmerkti mūsų kolegos ir visi juos palaikantys žurnalistai. Ne visi manome, kad žurnalistika, dar turinti tvirtą stuburą ir nebijanti demonstruoti savo nuostatas, nebijanti pabrėžti, kurioje barikadų pusėje stovi, yra neetiška. Atvirkščiai. Galbūt tokia ir turi būti tikra žurnalistika?
Šiandien žmonėms labai reikia kolegos Vito Lingio žurnalistikos, kuri aiškiai parodo, kas kurioje barikadų pusėje. Tik ji vis labiau tildoma.Mažeikių krašto žmonės Mažeikių senamiesčio skverą ketina pavadinti savo kraštiečio 1993 metais Vilniuje nužudyto “Respublikos” žurnalisto Vito Lingio vardu. Tas skveras – prie pat Laisvės gatvės. Čia, name, pažymėtame 36-uoju numeriu, gyveno Lingių šeima.
Simboliška. Būsimas žurnalistas, gyvenęs Laisvės gatvėje. Žurnalistas ir jo vidinė laisvė. Nebijoti rašyti. Net ir tuo atveju, jei tave ketina įbauginti. Net ir tuo atveju, jei jau rezgamas banditų planas tave nužudyti. Jei rytojus gali neišaušti.
Jei V.Lingio nepamiršo, vadinasi, žmonėms dar reikia tokios tiriamosios žurnalistikos. Tos, kur žurnalistų dar neapšaudydavo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (LŽLEK). Bet apšaudydavo kulkomis. Tiksliau žinodavome, kas yra išdavikas ar priešas. Tiksliau buvo nubrėžta raudona linija ir tu pats, kurioje esi linijos pusėje. Organizuoti banditai, sprogdintojai, prievartautojai buvo patys stropiausi tuometinės žiniasklaidos etikos saugotojai. Sumušdavę jiems neįtikusius žurnalistus gatvėse. Ir galiausiai paskelbę mūsų kolegai mirties nuosprendį. Už ką? Už tai, kad jų niekada nebijojo. Nebijančius juk visada tildo.
Ir tada buvo už banditų pinigus samdomų advokatų. Ir tada buvo negarbingų kolegų, netgi šmeižikų. Organizuojančių šmeižto konferencijas. Buvo siūlančių įvynioti žodį “banditas” į cukraus pudrą. Buvo valdžioje įtikėjusių, kad Lietuvoje organizuoto nusikalstamumo iš viso nėra. O mes atvirai! O mes sakėme, kad yra. O mes, o V.Lingys juk kitaip negalėjo.
Jei žmonės nepamiršo V.Lingio, vadinasi, žmonėms reikia tokios žurnalistikos, kuri aiškiai parodo, kurioje yra barikadų pusėje. Nesuvelta vertybiškai. Nesumala blogio ir gėrio į drumzliną košę. Leidžia žmonėms blogį atskirti. Nes tik įvardintas blogis yra mažiau pavojingas visuomenei. Gal kas dar galvoja kitaip? O kaip etiškai pasakyti, kad šitas valdininkas yra korumpuotas? Šitas politikas meluoja? Šitas banditas yra banditas? Kaip etiškai pasakyti, kad nesvarbu, kokia intencija žudoma, žudikas vis vien yra žudikas.
Ar ne per anksti Lietuvos žurnalistikoje, prižiūrimoje LŽLEK, įsivyrauja taikos metas. Kai mieliau “tiriama”, kiek kokia nors “elito” poniutė turi sijonų ar batų. Koks jos horoskopas. Kokias moka paruošti salotas ir kur praėjusį šeštadienį iškeliavo. Svarbiausia – su kuo. Su vyru, draugu, sužadėtiniu?
Jei įsivyrauja būtent tokios žurnalistinės taikos metas, vadinasi, kova jau pralaimėta? Nuolatinė žurnalisto kova. Gal banalokai skamba. Bet už teisingesnę, švaresnę Lietuvą.
Visuomenei būtina kovinė žurnalistika. Nes tik ji gali prasiveržti pro barikadas, kliūtis. Kur tikrosios žurnalistikos niekas niekada nelaukia. Ir nelauks. Nes valdžia niekada nebus stiklinis balandis. Tik kovinė žurnalistika gali prasiveržti į “piarščikų”, spaudos atstovų saugomas teritorijas. Nemandagiai, nes nebuvo iš anksto “piarščikų” pakviesta. Nes žurnalistai kviečiami tik mandagiai išgerti puodelio kavos. Ir mandagiai išklausyti iš anksto suderintos plepėsenos. Kitaip išgirs piktą klausimą – o kas jus įleido? Ar gavote leidimą? Prašome išeiti iš kabineto. Netrukdykite posėdžiauti.
Siūlome eksperimentą. Tegul koks nors peruku ir barzda užsimaskavęs departamento direktorius prasiveržia pro savo spaudos atstovus, padėjėjus, patarėjus, referentę į nuosavą kabinetą. Sunkiau sektųsi nei Rūtai Grinevičiūtei.
Jau reikia prašyti leidimo, kad visuomenei būtų leista žinoti. O kas pro barikadas veržiasi mandagiai? Kas barikadas griauna mandagiai? Labai etiškai? Pabandykite įsirėžti į mūro sieną ir nenuskelti nė milimetro jos tinko. Bet jei nuskelsi tą milimetrą, LŽLEK tau paaiškins, kad esi neetiškas. Jiems nė kiek nerūpės, kokia intencija skaldei tą sieną.
Valdžia vis labiau atsiriboja nuo visuomenės aklinomis sienomis. O sienas griauna ne žurnalistai-saldžiai tilindžiuojantys varpeliai, ne išlaikytiniai, bet žurnalistai-buldozeriai.
Įsiteikiančios, pataikaujančios žurnalistikos buvo ir bus. Aplipusios galinguosius ir su jais sulipusios. Tik keis sampratą, kas Lietuvoje šiuo metu galingiausi. 1993 metais ji pataikavo V.Lingio žudikams. Lankstėsi, ėmė pinigus iš mafijos. Dabar ji įsiteikinėja kitiems stipriesiems. LŽLEK būtų dešimtis kartų nuteisusi ir V.Lingį. Už jo kovinius tiriamosios žurnalistikos straipsnius. Aiškiai parodančius, kurioje barikadų pusėje straipsnių autorius stovi. Nes žmogui skirta stovėti. Ne raitytis. Tvirtai stovėti! Užimti aiškią poziciją. Ją ginti! Gal manote kitaip?
Būtų ir V.Lingį svarstę. Kad apie “Vilniaus brigadą” rašė. Būtų “Vilniaus brigados” bosai kreipęsi į LŽLEK ir V.Lingį apskundę. Nes mafijos bosų nevadino verslininkais. Tik tuo metu tokios komisijos dar nebuvo. O dabar komisija dirbtinai kuria taiką. Pakantumą ir taikų sambūvį. Su bet kuo. Perdaro visą šalies žiniasklaidą į neutralę. Apsigyvenusią Rojuje. Štai paukščiukas čiulba, štai valdžia gražiai čiulba. Tai ir aš gražiai pačiulbėsiu. Įdomu, kaip V.Lingys būtų su sveika ironija aiškinęsis komisijai. Ar visi jos nariai būtų apalpę.
Ko iš tiesų siekiama, persekiojant kovinę žurnalistiką? TV3, “Lietuvos žinias”? Prisidengus pseudoetika siekiama, kad Lietuvos piliečiai vis mažiau būtų piliečiai. Būtų tik gyventojai. Be protesto dvasios. Be teisingumo pojūčio. Romūs. Abejingi. Klusnūs. Patenkinti kiekviena nuobira. Informacijos nuograuža. Kad juos domintų tik problemėlė, kodėl popžvaigždutė išsiskyrė su savo sužadėtiniu. Arba ką pagimdys. Sūnų ar dukrą. Vaje, jau pagimdė! Net širdys visiems apsalo. Kasdienė varguolio košė iškart tapo skanesnė.
Todėl visi tikri žurnalistai, suprantantys kovinės žiniasklaidos misiją, su tokia žiniasklaida solidarizuojasi. Nes jei taip, kaip komisija, suvoksime etiką, tai ateis laikas, kai chirurgai svarstys, ar etiška įpjauti operuojamam pacientui pilvą. Gal geriau nepjauti, bet padainuoti pacientui gražią dainelę.
Parengta pagal dienraštį „Respublika”