2011-ųjų vasario antrąją gimtadienį švenčiantis LŽS narys narys Juozas Kundrotas gali pasidžiaugti savo 28-ąja knyga „Pašaukimas – žurnalistika“ apie žinomų kauniečių Teklės ir Vido Mačiulių žurnalistinę šeimą. Šešių spaudos lankų, 190 puslapių apybraiža buvo pristatyta LŽS Kauno apskrities skyriaus senjorų klubo MES tradiciniame susitikime, kuriame buvo paminėtas valdybos pirmininko V. Mačiulio jubiliejinis gimtadienis. Malonu prisipažinti, kad aš esu knygos dailininkas, o vienintelės nuotraukos (knygos herojai labai nenorėjo, kad apie juos būtų rašoma) autorius – fotožurnalistas Algimantas Barzdžius, o išspausdino UAB „ARX Baltica“ ir į renginį visą tiražą atvežė šių Spaudos namų direktoriaus pavaduotojas, LŽS narys Zenonas Kamarūnas.
Pateikiame „Pratarmę” iš J.Kundroto knygos „Pašaukimas – žurnalistika“.
Jau pats knygos pavadinimas iš dalies nusako autoriaus užmojį, jos turinį, kuris tarsi išgriebtas iš pačių Teklės ir Vido Mačiulių kunkuliuojančio gyvenimo versmės. Gyvenimo, glaudžiai susieto su žurnalistika.
Mane su Vidu suvedė irgi žurnalistika. Jis plušėjo televizijoje, aš – radijuje. Nuo 1968-ųjų vasario iki 1991-ųjų gegužės – vis buvom kartu, po vienos redakcijos stogu S. Daukanto gatvėje, kol radijo neuždarė… O ir nūnai mus suveda ta pati žurnalistika: ataskaitiniai susirinkimai, pasitarimai, tradiciniai baliai, kuriuos Vidas sumaniai organizuoja pažymint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, taip pat palydint senuosius metus. Suveda ir tradicinės senjorų žurnalistų klubo MES narių popietės, į kurias kiekvieną mėnesį 16-tą dieną susirenkam nuo 2004-ųjų.
Mano akyse kilo Vido Mačiulio karjeros žvaigždė. Tai jokia sėkmės žvaigždė. Ji įsižiebė tik visiško pasišventimo darbui, atsidavimo žurnalistikai kaina.
Ką būtų galima iškelti, išryškinti, pabrėžti apie žurnalistus? – nustebs ne vienas. – Juk jie visi kaip du vandens lašai panašūs – pametę galvas dėl sensacijų, dėl tų pikantiškesnių „prieskonių“, kurių daugeliui reikia. Kitas dar paantrins: panašūs net pateikimo forma, pripažįstantys du žanrus: paprasčiausioje korespondencijoje išdėsto faktus arba paprašo interviu, kitokio žanro nepripažįsta. Taigi pilkos pelės, nors it kokie povai vaizduoja ketvirtą valdžią.
O ir šios valdžios arsenalas pučiasi, su kiekviena diena gausėja, pasimato vis naujų laikraščių, žurnalų, almanachų – spalvotų ir nespalvotų. Steigiasi vis naujos televizijos ir radijo stotys, kaip niekada gausi žurnalistų gildija. Tūlas pasamprotaus: retas kuris sublyksi originalumu, minties gilumu, savitu braižu, temiškumu, turėjimu ką pasakyti.
Vido Mačiulio figūra matoma įvairiais rakursais. Nuo 1965 metų pašvęsta žurnalistikai, nuo 1990-ųjų vadovauja Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriui, ilgametis LŽS valdybos, Nacionalinės žurnalistų kūrybinės asociacijos valdybos, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narys, Metų žurnalistas (1999). Per tą laiką daug pareigybių turėta Nacionalinio radijo ir televizijos Kauno redakcijoje.
Pareigos – tik viena medalio pusė, kuri toli gražu ne viską pasako. Tik darbas išryškina individualybę, veiklos formas, būdus, egzistencijos prasmę.
Kita šios knygos herojė – neordinarinė asmenybė – Vido žmona Teklė Mačiulienė, ilgametė „Kauno dienos“ vyriausioji redaktorė, išvariusi gilią vagą žurnalistikoje, ženkliai prisidėjusi prie nacionalinės kultūros sklaidos. Ir visuomeninių pareigybių ne mažiau. Taigi vyras ir žmona (o ir duktė Vilma pasukusi tėvų pėdomis) – dvi spalvingos figūros, daugeliu atvejų buvo keliamos ant pjedestalo, čia mušamos ir verčiamos… Išlikti savimi padėjusi sielų bendrystė, tikėjimas pašaukimu.
Jų gyvenimas – tai nuolatinis ieškojimas: savo pozicijos, savęs, savo vertės – šmeižtų, sankirtų, vis kylančių išorinių konfliktų akivaizdoje. Tačiau niekada nesitaikstė su inertiško gyvenimo, virsmų primestom taisyklėm. Atkakliai ėjo ten, kur dar nepraminta, nepažinta, nenorėta eiti kitų. Reiklumas sau, nepasitenkinimas buvo (ir tebėra) tas vidinis variklis, dvasios užtaisas, kuris stūmė į priekį vis ieškojimų keliu, vedančiu į tikėjimo, vidinės pilnatvės paieškas. Darbas teikė paguodos, nusiraminimo.
Nesidedu gerai išmanąs žurnalistinį triūsą, jo visas subtilybes, peripetijas, tą gana platų, sunkiai aprėpiamą, lauką – spalvingą, duobėtą, horizontalų ir vertikalų. Nelengvas uždavinys – sulydyti į vieną dviejų žurnalistų, dirbusių ir tebedirbančių skirtingose informacijos profilių žinybose, savitumą, įvairovę, dėsningumus. Knygos autorius kelia sau kuklesnį uždavinį – paliudyti tai, ką matė savo akimis ir girdėjo savo ausimis, bent iš dalies atspindėti tą triūsą, kuris ir monotoniškas, ir kartu kupinas netikėtumų. Vienoks jis buvo anais laikais, kai kiekvienas žodis, poelgis, laikysena ekrane buvo stebima cenzorių, aukštų pareigūnų akylaus žvilgsnio, kitoks nepriklausomybės laikais. Nežadu nei Vido, nei Teklės išsamios biografijos, jų gyvenimo apibendrinimo, teisuoliškų išvadų, išmetinėjimų ar net kaltinimų. Be nuodėmės žmonių nėra. Taip sakoma ir Šventajame Rašte. Tai veikiau kuklūs pasvarstymai apie mano kartos žurnalistams tekusį ir daug ką jų kūrybinėje bei visuomeninėje veikloje lėmusį laiką, kurį vis dar permąsto šios knygos herojai.
Vidas, duodamas interviu knygos „Gyvenimas – kaip paukščio skrydis“ autoriui rašytojui Laimonui Iniui, teigia: „Iš ilgametės žurnalisto praktikos žinau – anksčiau ar vėliau kone kiekvienas žmogus yra priverstas atsakyti į svarbiausius egzistencijos klausimus, kas esu aš, kokia mano misija šioje žemėje, kur mano dvasios namai ir kas vis dėlto laukia išėjus iš šio pasaulio?“
Taigi kodėl griebtasi plunksnos, vėliau ir filmavimo kameros? Kodėl ir Teklė, ir Vidas užsikrėtė ta priklausomybe – gyventi įjungus vien pagreičio svertus? Kodėl abu patyrę to pagreičio jėgą, nebepajėgia ką nors pakeisti sau praktine linkme, o yra priklausomi nuo to gyvo, nenumaldomo proceso, į kurį įsuko Likimas? Kodėl? Tačiau Teklei ir Vidui Mačiuliams neduoda ramybės dar ir kitas klausimas: „Kodėl apie mus reikia rašyti? – klausia pakaitomis tai vienas, tai kitas. – Mes niekuo ypatingu neišsiskiriam iš kitų…“
Iš tiesų, kodėl aš braunuos į kitų žmonių gyvenimus, jų privatumą? Kad šiais laikais žiniasklaidai įžūlumas įprastas, net pamynus visas etikos ir žmoniškumo normas? Kad daugeliui maga pažvelgti į kitų miegamąjį pro rakto skylutę ir mazochistiškai pajausti iškreiptą saldybę, ką nors neįprasto pamačius?.. Mačiulių egzistenciniame peizaže ir be tokio „žiūrėjimo“ apstu įspūdingai realios, dalykiškos ir dvasinės patirties, kuri ir yra šio teksto atsiradimo priežastis. Būtų nedovanotina, jeigu nutylėčiau tą drąsų idealizmą, ir tai, ką laikas negailestingai ištrina iš mūsų sąmonės, nors visa tai turi likti žurnalistikos istorijoje. Nesiginu, mano svarstymuose, interpretacijose skaitytojas pajus nemenką dozę subjektyvumo. Bet, kaip sako istorinių romanų ir šiaip įtaigių tekstų rašytojas Rimantas Marčėnas, kažin ar absoliutus objektyvumas iš vis įmanomas?
Savo knygos herojus ilgokai įtikinėjau, jog toks leidinys (geresnis-blogesnis) turi atsirasti.
– Tik ne aš svarbesnis, – tvirtai sako Vidas. – Teklė kur kas daugiau nuveikusi, nors visuomenėje buvo mažiau matoma. Ne televizijoje dirbo. Jos ir kilmė bajoriška – pati šito nepasakys. Taigi nuo jos reikėtų pradėti…
Nuotraukoje: Dvidešimt aštuntosios knygos autorius Juozas Kundrotas savo pirmąjį autografą „Pašaukimas – žurnalistika“ skiria leidinio herojams…
Ričardo Šaknio nuotr.