Demokratija yra blogiausia valdymo forma, bet pasaulis nieko geresnio nesugalvojo. Ši garsioji Winstono Churchilio sentencija interpretuojama įvairiai.
Esą demokratija tėra tik apgaulė, utopija (visi valstybės piliečiai niekada nesvarstys visų valstybėje sprendžiamų klausimų), tai lėta, kaprizinga ir brangiausiai kainuojanti valdymo forma. (Kažkas yra pajuokavęs – tuomet pigiausia valdymo forma yra autokratija).
Žinoma, demokratija yra trapi, pažeidžiama, nuolat taisytina, nes turi trūkumų. Ji leidžia valdžiai priimti sprendimus, kuriems prieštarauja dauguma piliečių, piliečiai negali atstatydinti jų paramą praradusių atstovų, atstovai patys sau apibrėžia privilegijas ir nustato savo veiksmų kontrolę, jie gali po rinkimų pakeisti savo pažiūras, jie gali naudoti valdžią asmeniniams interesams, pagaliau jie gali keisti rinkimų įstatymus, tuo atimdami galimybę patekti į valdžią kitiems.
Tačiau demokratija garantuoja pagrindines – žodžio, susirinkimo, judėjimo laisves, yra grindžiama viešo aptarimo, įtikinimo ir kompromiso principais. Per šiuos tris principus demokratiškai sprendžiami visuomenės prieštaravimai.
Demokratija yra ne tik teisė, bet ir pareiga. Klystume, jei manytume, kad pakanka paskelbti apie demokratiją Konstitucijoje, suformuoti demokratijos institucijas ir įteisinti atitinkamas procedūras. Žodžio, susirinkimo, nuomonės raiškos laisvė liks tuščia deklaruojama galimybe, jeigu ja niekas nesinaudos ir neužpildys turiniu. Teisė rinkti valdžios valdžios įgis vis labiau nykstantį pobūdį, jei visiems lygia balsavimo teise pasinaudos tik piliečių mažuma.
Demokratijos tvirtybei ir jos vertybėms išlaikyti reikalingi aktyvūs ir brandūs piliečiai. Mes užmirštame, kad demokratija yra tvirta, jei stovi ant dviejų kojų – rinkimų ir išrinktų atstovų kontrolės. Jei piliečiai manys, kad jų pareiga baigiasi kitą rytą po rinkimų, demokratija liks raiša ir nuolat šlubčios, o nusivylimas – tik didės.
2010 m. „Baltijos tyrimų“ duomenimis, 72 proc. šalies gyventojų yra nepatenkinti, kaip veikia demokratija Lietuvoje. Gali būti, kad dalis jų net nemąsto, kodėl demokratija juos nuvylė. Gali būti, kad dalis nevertina jos kaip vertybės, nes lietuviškajai demokratijai – tik 90 metų (nuo pirmų visuotinių, laisvų ir demokratiškų Steigiamojo Seimo rinkimų 1920 m.). Atėmus iš jų 50 okupacijos ir 14 A.Smetonos valdymo metų, telieka viso labo tik 26…
Mes nesame įvaldę antrojo demokratijos principo – išrinktųjų atstovų kontrolės. Organizuota, intelektuali bendruomenė turi būti reikli ir objektyvi išrinktos valdžios prižiūrėtoja, darbų vertintoja, o ne šalininkė ar oponentė. Teisinėje valstybėje egzistuoja teisių ir pareigų vienovė. Įgydami teisę rinkti, kartu įgyjame pareigą kontroliuoti.
Nuotraukoje: Komentarų autorė, LŽS narė Audronė Jankuvienė, kuriai 2010 metais buvo įteiktas Kauno Santakos Garbės ženklas
Jono Ivaškevičiaus nuotr.