Gražiausių metų švenčių išvakarėse staiga viešojoje erdvėje ant savo pačių galvų išpylėme tiek daug purvo ir jame taip pasigardžiuodami kapanojamės, kad net šilčiausi linkėjimai kol kas stringa gerklėje. Sunku nuoširdžiai kalbėti pirma neapsivalius, nepasakius tiesos ir neatsiprašius.
Kalėdos – puikus metas apie tai susimąstyti. Mums visiems.Jau gerą savaitę Lietuvos žiniasklaida plačiai kalba apie Prezidentei Daliai Grybauskaitei esą paskirtą žurnalo „The Economist“ apdovanojimą, kurio nebuvo, nėra ir, manau, nebus.
„Metų išsišokėlės“ titulą sukūrė pati Lietuvos žiniasklaida. Čia tik norėtųsi išsiaiškinti, kas paskatino tai padaryti. Galimybės būtų dvi – kvailumas ar pikta valia.
Pradėkim nuo kvailumo. Žurnalisto pareiga – patikrinti faktus, o pasiekti pirminius šaltinius internete ne taip jau sunku. Gruodžio viduryje pokomunistinės Europos problemas nagrinėjantis tinklaraštis „Eastern Approaches“ paskelbė komentarą, kur žaisminga forma pabandė apibendrinti prabėgusius metus. Apžvalgininkas išvardijo jam labiausiai įstrigusius įvykius ir tai vaizdžiai pavadino apdovanojimų dalijimu.
Su subjektyvia nuomone neverta ginčytis, tačiau pagyros Čekijai už kovą su korupciją vieno didžiausių korupcijos skandalų išvakarėse nerodo didelio įžvalgumo. Kaip ir D. Grybauskaitės atsisakymo vykti vakarienės į Prahą vadinimas išsišokimu. Galima įvairiai vertinti šį Lietuvos prezidentės sprendimą, tačiau tai buvo gerai apgalvotas ir pagarbos vertas žingsnis.
Svarbiausia – nedera painioti literatūrinės formos ir apdovanojimų, kuriuos skiria daugiau ar mažiau rimtos komisijos. Žiniasklaidos „Metų išsišokėle“ į lietuvių kalbą išverstas „Foot in Mouth“ apdovanojimas iš tikrųjų egzistuoja, tik neturi nieko bendra su žurnalu „The Economist“. Kasmet gluminantį viešojo asmens pasisakymą premija įvertina už aiškią ir suprantamą anglų kalbą kovojanti Britanijos redaktorių bendrovė. Beje, šį apdovanojimą yra pelnęs Amerikos prezidentas George`as Bushas ir gynybos ministras Donaldas Rumsfeldas, Britanijos premjeras Gordonas Brownas ir eurokomisaras Peteris Mandelsonas.
Profesionalams nederėtų painioti žurnalo „The Economist“, jo tinklalapio ir atskiro tinklaraščio. Tai nesulyginamos kategorijos. Žurnalas platinamas pusantro milijono egzempliorių tiražu, o straipsnis apie vadinamuosius apdovanojimus tinklaraštyje sulaukė septyniolikos komentarų ir šimto rekomendacijų draugams paskaityti. Apie vadinamąjį „metų išsišokėlės“ apdovanojimą sužinojo tik Lietuva.
Blogiausia, kad ši istorija stulbinančiai primena komunistinės propagandos technologijas. Sovietmečiu Kremliaus ideologai mėgdavo paskatinti kokį nors nereikšmingą Vakarų komunistų laikraštėlį, pavyzdžiui „Morning Star“, išspausdinti savo šalies politiką aršiai kritikuojantį straipsnį. O paskui jau sovietinė spauda užspringdama cituodavo esą įtakingą leidinį. Norėtųsi tikėti, kad šiuo atveju aliuzija į praėjusius laikus atsitiktinė.
Kas kita – faktų netikrinimas. Tai pavojinga Lietuvos žiniasklaidos liga. Ieškantiems sensacijų žurnalistams labai lengva iš šalies mestelėti kokį kaulą, paskui kurį visi nesidairydami ir nulėks. O nepasotinamas noras įkąsti, apjuodinti, išsityčioti toks gajus, kad tampa žurnalisto kokybės ženklu. Tačiau tokios žiniasklaidos žmonės pradeda ne tik nesuprasti, toks peršamas bendravimo būdas ne vienam darosi atgrasus.
Kai Lietuvoje vis ryškiau matome nepaliaujamai didėjančią prarają tarp vadinamojo elito ir minios, žiniasklaida ne tik kad nesiima tarpininko vaidmens, bet, susitapatindama su interesų grupėmis, ima ginti siaurus interesus. Atkreipkite dėmesį, gruodžio mėnesį vienas labiausiai puolamų ir niekinamų politikų Lietuvoje buvo Antanas Matulas. Ir visi žinome kodėl.
Žiniasklaidos negalių kontekste reiktų vertinti ir bažnyčios sumanymą viešai skelbti, kaip balsuoja Seimo nariai. Tauta turi žinoti, ką daro jos išrinktieji. O informaciją, kaip balsuojama opiais klausimais, privalo teikti žiniasklaida. Šiandien diskusijos dėl alkoholio akcizų ir prekybos laiko yra ne ekonomikos, o moralinio apsisprendimo klausimas. Bet iš žiniasklaidos neįmanoma sužinoti to, kas rūpi. Jeigu yra poreikis sužinoti, atsiras, kas praneš. Norėčiau, kad tai nebūtų bažnyčia, laikraščio puslapiai informacijai apie balsavimus Seime tikrai geriau tinka, negu parapijos skelbimų lenta. Bet tai laikraščio, o ne parapijos problema.
Kiekvienas žurnalistas turėtų atsiprašyti už viešai paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją. Drąsa prisipažinti ne menkina, bet didina žiniasklaidos autoritetą. Kalėdų išvakarėse labai norėtųsi paskelbti metų atsiprašymo laureatą.
Nuotraukoje: Komentarų autorius Gintaras Aleknonis