Sporto žurnalistai sovietinėje Lietuvoje buvo ypač gerbiami, visada laukiami. Gal dėl to, kad mūsų buvo nedaug. Net po “Žalgirio” ir CASK „auksinių” rungtynių, tik trys-penki spaudos, radijo ir televizijos korespondentai betarpiškai klausinėdavo V.Garastą ar A.Gomelskį. Savo atsaskaitose pateikdavome tik svarbiausias pašnekovų mintis. Žurnalisto nuomonė tuometinėse masinės informacijos priemonėse buvo nepriimtina.
Net aštresni a.a. Vytauto Zeliuko – Zelenkevičiaus (“Sportas”) , Aleksandro Rakausko (“Sovietskij sport”) klausimai ar Vlado Janiūno ( LTV) komentarų tonas kai kam sukeldavo alergiją. Tačiau tai, kas buvo rašoma spaudoje, sakoma per radiją ar televiziją, dabar įvardintume kaip pagiriamąjį žodį ir treneriams, ir žurnalistams.
Du konkretūs nūdienos faktai. SPORT1 televizija kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, Lietuvos žurnalistų sąjungą, Lietuvos sporto žurnalistų federaciją bei kitas institucijas, prašydama padėti apginti žurnalistų teisę laisvai rinkti ir skleisti informaciją apie Lietuvos sportą. Tais pačiais adresais žada kreiptis ir Kauno “Žalgirio” krepšinio klubas. Jų pagalbos šauksmas – kitoks: kaip sudrausminti sporto žurnalistus, kurie Spaudos konferencijų metu tampa prokurorais ir teisėjais?
Vienintelė Lietuvoje sporto televizija informavo apie grasinimus, su kuriais susidūrė žurnalistai, atlikdami savo tiesioginį darbą.“SPORT1 ne kartą savo reportažuose gvildeno Lietuvos futbolo problemas. Toks televizijos žurnalistų principingumas sukėlė futbolo valdininkų įniršį. Televizijos žurnalistui Aurimui Budraičiui, atvykusiam į Lietuvos futbolo federacijos spaudos konferenciją, LFF funkcionierius R.Tautkus atvirai grasino „sumalti snukį“; su žurnaliste N. Kolkaite, atvykusia į LFF būstinę sužinoti Lietuvos futbolo federacijos vadovų pozicijos dėl galimo futbolo klubo „Ekranas“ ryšio su neteisėtomis lažybomis, demonstratyviai atsisakyta bendrauti; spaudimą po kritinio reportažo patyrė ir SPORT1 žurnalistas, turėjęs skubiai išvykti iš futbolo rungtynių Lietuva – Škotija”.
Tokie Lietuvos futbolo federacijos atstovų veiksmai pažeidžia Visuomenės informavimo įstatymą, riboja Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintą žurnalistų teisę nevaržomai rinkti ir skleisti informaciją. Vis dar mūsų valstybėje – anarchija (t.y. netvarka,suirutė). Ir taip yra ne tik Seime, Vyriausybėje, bet ir mūsų sporte. Kol mes patys nepasikeisime, tol murkdysimės “palaidume” (tokia yra dar viena žodžio “anarchija” – reikšmė). SPORT1 atveju galima tikėtis, kad tik teismas apgins tuos, kuriems yra grasinama. Visuomeninės žurnalistų organizacijos TV darbuotojams nedaug kuo gali padėti, tik užjausti. Pagaliau jos, pirmiausia, turi auklėti ir mokyti savo gildijos narius.
Kauno “Žalgirio” krepšinio klubo skundo neskaičiau, tik žinau, dėl ko jis parašytas.Tuo konkrečiu atveju „Žalgiris” gali pats įvesti tvarką. Blogai, kai žurnalistams neišduodamos akreditacijos. Tačiau ne ką geriau, jeigu jos neatimamos iš tų, kurie nuolat pažeidžia klubo reikalavimus. Pastarasis faktas, tikriausiai, pirmas ir paskutinis.
Mačiau ir girdėjau, kas vyko Kauno sporto halėje surengtoje spaudos konferencijoje po Eurolygos rungtynių, kai “Žalgiris” vos ne vos nugalėjo Gdynės “Asseco Prokom” komandą. Svečių vyr.treneris, mūsų tautietis Tomas Pačėsas aštriai kritikavo varžybų teisėjus, kad jie atėmė iš svečių pergalę. Žalgiriečių vyr. treneris serbas Aco (Aleksandras) Petrovičius teigė priešingai. Visus taškus ant “i” sudėjo du mano kolegos kauniečiai žurnalistai, kurie “Žalgiriui” linki ne tik peragalių, bet ir gero žaidimo. Vienas be sentimentų rėžė: “Kada pradėsite žaisti krepšinį, ar kažką panašaus į krepšinį!”, kitas dar griežtesniu tonu: ”Mes nepatenkinti – žiūrėti tokį žaidimą! Nervų kamuolys… Jeigu ne teisėjai, būtumėt apsiš..!”
A.Petrovičius, po vos nepralaimėtų rungtynių, pats nesupratęs, kodėl „Žalgiris“, pasiekęs 17 taškų persvarą, vėliau blogai žaidė, iš susijaudinimo tesugebėjo paklausti: “Jūs žurnalistas?..“ Atsakymas buvo teigiamas. Geriau būtų pasakęs, kad nuo vaikystės yra šios komandos fanas, ir jam labai svarbu, kaip mylima komanda žaidžia… Tačiau ir aistruolis privalo būti korektiškas, kultūringais. Žurnalistas gali ir turi nagrinėti komandos žaidimą, krepšininkų meistriškumą, trenerių kompetenciją. Bet turi remtis tik konkrečiais faktais, kvalifikuotų specialistų ar ekspertų komentarais.
Reporterio uždavinys – išklausyti visas suinteresuotas puses ir pateikti jų atsakymus į visus klausimus. To reikalauja Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, kuriame taip pat nurodyta, kad „informacija turi būti renkama ir skelbiama tik etiškais ir teisėtais būdais“. Tačiau apie kokią etiką galima kalbėti, jeigu pašnekovo neklausi, o tik jį savo teiginiais niekini?
Klysta treneriai, žaidėjai, teisėjai. Ne šventieji yra ir galingą ginklą turintys žurnalistai. Tačiau prieš šaudydami kitus savo žodžiais ar vaizdais, pirmiausia patys turime pagalvoti, ką darome… Kaip jaustųsi komentatorius ar straipsnio autorius, jeigu jo „kūrybą“ drauge imtų nagrinėti ir klausinėti, sakykime treneris Rimas Kurtinaitis ir dar dešimt žaidėjų, taip pat neieškančių žodžių kišenėje? Žurnalistą ištiktų infarktas arba jis atsisakytų savo profesijos. Taip kaip nutiko buvusiam nuoširdžiam ir doram Lietuvos televizijos žurnalistui Sigitui, kai Kauno sporto halėje tiesioginio eterio metu dėl vieno, tikrai neįžeidžiančio klausimo, jį paniekino Arvydas Sabonis.
Puikiais žurnalistais, žaidėjais, treneriais, futbolo federacijų vadovais mes galime ir netapti, bet visur ir visada privalome išlikti žmonėmis, kultūringais savo profesijos atstovais. Tai yra mūsų didžiausias gyvenime privalumas. Mokykimės, kol dar nevėlu…
Piešinyje: Krepšinio Karalius, turintis mikrofoną ir kompiuterį!
Vladimiro BERESNIOVO (Vlaberio) piešinys