LŽS narė Erika Drungytė, ,,Nemuno” žurnalo vyr. redaktorė
Šią vasarą fotografuoju debesis. Ar buvote pastebėję, kad jie išnyko? Kelis metus nemačiau tokių debesų. Jie grįžo! Dieve, kaip gerai, kad grįžo. Nes Lietuva be debesų — kaip Sakartvelas be kalnų. Nes debesys ir yra mūsų kalnai, mūsų pilys, mūsų sapnai ir toji nematoma mūsų dalis, kuri taip greitai, vos spragtelėjus pirštais, gali panirti kituosna pasauliuosna.
Mes esame ne paprasti žmonės. Kaip rašė Geda, truputį paukščiai. Kaip Martinaitis — su kumelaite ausy. Kaip Kajokas — taip toli, kad net neatsilikę. Į Leipalingį atvyko Klaipėdos pilies teatro trupė su atsidūsėjimais pagal Donaldo poeziją. Prasta salė, pigūs bilietai, atsidusimas kairėje „nieko nesuprantu“, toks pat dešinėje. O kaip tu suprasi, kai šitiek metų nupūtinėjo ne tik debesis… Prasmingus pokalbius, poeziją ir filosofiją, net gerą žurnalistiką… Vien smagios dainelės, besikeikiančios žvaigždelės, paminklus ir žmones vartančios rankelės, čia čia čia motyvą dainuojančios burnelės, progresyvumo vėliavom mojuojančios durnelės…
Ek, Kristijonai, kaip gerai, kad laiku parašiau savo „Bukolikas“ su tavo vardu ir tavaisiais laikais. Kaip gerai, kad bukolikų dvarelyje vis svečiuojasi debesų žmonės su eilėraščiais ir tikru atsidūsėjimu „Tėve mūsų“… Jei kas važiuosite pietų kryptimi, užsukite. Pasėdėsim sode, ramybėj, po debesimis. Pakalbėsim apie gelmingąjį nieką…Debesingo buvojimo.
