2010-ųjų pavasaris savaitraščiui „Šeimininkė“ ypatingas – sukako 20 metų, kai pasirodė pirmas atkurto tarpukario leidinio numeris. Į iškilmingą „Padėkos dienos“ renginį rinkosi laikraščio bičiuliai iš visos Lietuvos, bendradarbiai ir autoriai, rašytojai ir buvę laikraščio žurnalistai.
20 metų – daug ar mažai? Prie laikraščio kūrimo ištakų ir vairo stovėjusiam „Ūkininko patarėjo“ vyriausiajam redaktoriui Vyteniui Neverdauskui du dešimtmečiai prabėgo velnioniškai greitai. Jis juokavo, esą gerai, kad 1990 metais „Šeimininkę“ teko atkurti, o ne 1937 metais įkurti. Laikraščiui iš tiesų jau 73 metai, o kiek būtų redakcijos darbuotojams?
Pasak V. Neverdausko, buvo padaryta daug, nors nevienodai vertinta – vieni pavydėjo, kiti nekreipė dėmesio į tai, už ką buvo atiduodama širdis ir laikas atimant nuo šeimos, draugų, artimųjų. „Šeimininkė“ per du dešimtmečius įspaudė ryškų pėdsaką šalies kultūriniame gyvenime, padarė daug daugiau nei tuzinas spalvotų blizgiais viršeliais žurnalų,“ – sakė vyr. redaktorius.
Į šventę atvykusi pirmoji redaktorė Dalia Juškienė laikotarpį, kai dirbo „Ūkininko patarėjo“ bendrovėje, prisimena kaip šviesiausius ir gražiausius metus, nes ne tik įgijo žurnalistinės patirties, bet ir suprato, kad darbe turi būti kaip šeimoje. Artimi kolegiški santykiai – tai tas standartas, kurį vėliau ji stengėsi taikyti kitose darbovietėse: „Esu laiminga, kad prisiliečiau prie laikraščio kūrimo, tačiau negaliu savintis nuopelnų. „Šeimininkė“ augo ir rado savo auditoriją pradėjus vadovauti redaktorei Danutei Junevičienei. Iš jos pasimokiau, kaip reikia tvirtai siekti užsibrėžto tikslo.“
Vyriausiojo redaktoriaus V. Neverdausko buvusi pavaduotoja Gražina Petrošienė prieš renginį paklausė solisto Liudo Mikalausko, ar du dešimtmečiai atrodo ilgas laiko tarpas? Jam tai visa amžinybė. O G. Petrošienei tas laikas prabėgo akimirksniu, iki šiol gyvi įspūdžiai, pradžių pradžia: „Prisimenu, kaip skambinau į paštą paklausti, ar kas nors užsiprenumeravo laikraštį. Labai jaudinausi, mums tai buvo gyvybiškai svarbu. Darbuotoja paprašė palaukti, nes tikriausiai įsivėlė klaida. Pasidarė neramu. Ir tada išgirdau, kad klaidos nėra – prenumeratorių 343300. Nė vienas leidinys 1991 m. tokio tiražo neturėjo.“
Kalbos pynėsi su gėlių puokštėmis, dovanomis, kurios simboliškai atspindėjo linkėjimus ir sveikinimus. Vytenis Neverdauskas redaktorę apgaubė šiltu kailiu lapės, simbolizuojančios išmintį, atsargumą, gudrumą, o būtent tokios savybės ir reikalingos laikraščio „galvai“, kurią papuošė floristo Marijaus Gvildžio rožėmis dekoruota plačiabrylė skrybėlaitė.
Kaip ir „Šeimininkė“, be tuščiažodžiavimo ir dirbtinio patoso, taip ir sveikintojai sakė šiltus ir nuoširdžius žodžius. Rašytoja Janina Survilaitė, gyvenanti Šveicarijoje, patikino, kad „Šeimininkė“ laukiama jos ir kitų lietuvių namuose, nes toje šalyje iš viso nėra leidinio, skirto moterims. Redaktorei ji įteikė stilingą „tašytę“ užrašų knygelei įsidėti, nes moterį juk puošia ne tik sielos grožis…
Tai, kad laikraštį skaito ne tik moterys, bet ir vyrai, įrodė Aleksandras Loginovas, ne tik „Šeimininkės“ gerbėjas, bet ir autorius, jau dešimt metų rašantis įvairiomis temomis, irgi taręs sveikinimo žodį ir kaip tikras spaudos žmogus nepraleidęs progos mestelėti akmenuko dėl jo tekstų redagavimo.
Rašytoja, laikraščio bičiulė Marija Macijauskienė „Šeimininkės“ redakcijos žurnalistes palygino su saloje gyvenančiomis ir triūsiančiomis bitininkėmis, kurios žodį paverčia vaizdu ir istorija, taip pat patikino, kad vyrai, skambinusieji iš Knygų rūmų, Lietuvos mokslo akademijos, teigė skaitantys „Šeimininkę“.
Salė gyvai sujudo ir pradėjo linksmai šurmuliuoti, kai į sceną pakilo kauniečių rašytojų komanda: Rimantas Klusas, Dovilė Zelčiūtė, Jurgis Gimberis, Aldona Ruseckaitė. Juk ne paslaptis, kad „Šeimininkė“ ir kultūrinis savaitraštis „Nemunas“ bičiuliškai apsikeičia autoriais ir temomis.
Kaip visada žodžio kišenėje neieškanti Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, poetė A. Ruseckaitė prisipažino laikraštį paskaitanti tik tada, kai pas draugę prie židinio jaukiai įsikuria. Paskubomis pervertusi receptų puslapius, randa ir literatūrinių kūrinių, kuriuos priskiria „įvairaus temperamento ir įvairių negabumų“ moterims.
Ne tik ironijos, bet ir saviironijos nestokojanti poetė prisipažįsta, kad gavusi pasiūlymą publikuoti savo tekstą „Šeimininkėje“ labai apsidžiaugia, nes žino, kad nė vienas kultūrinis leidinys negali pasiūlyti tokios plačios, smalsios ir išprususios auditorijos. O redaktorei Danutei Junevičienei dovanų įteikė ąžuolo giliukų, ne bet kokių, iš paties poeto Maironio sodo, mat nuo gilių kavos galvoje atsiranda dar daugiau šviesių minčių.
Rimanto Kluso eiliuotą sveikinimą spausdiname, o įrėmintą tekstą galite perskaityti užsukę į redakciją.
Į renginį atskubėjo sveikintojų „desantas“ iš Vilniaus: tai buvusios redakcijos darbuotojos: „Valstiečių laikraščio“ priedo „Šeštadienis“ redaktorė Virginija Barštytė, trijų pasakų knygelių autorė Virginija Genienė, Ligija Žilevičienė, fotografas Raimundas Kairys. Taip pat kaunietės: televizijos laidos „Mokyklos langas“ vedėja Jurgita Kirkilaitė ir UAB „Senukai“ referentė Ingrida Stankevičienė, nepamiršusi žurnalistinio darbo, išleidusi pasakų knygelę „Pati geriausia“ ir per „Žinių radiją“ su „Senukų“ įmonių asociacijos prezidentu Augustinu Rakausku vedanti laidą „Verslumo dvasia“.
Kam paskirto septynios nominacijoms, skirtoms žurnalistams? Už profesionalumą apdovanota atsakingoji sekretorė Violeta Gustaitytė, turinti didelę žurnalistinio darbo patirtį, į „Šeimininkę“ atviliota iš „Kauno dienos“. Už įtaigumą įvertinta Šiaulių krašto korespondentė Jurga Sajenkienė, savo straipsniuose siekianti parodyti žmogaus išskirtinumą, ieškanti kristaliukų, pakylėjančių virš kasdienybės. Už kūrybingumą pažymėta buvusi ilgametė korespondentė Rasa Žemaitienė, šiuo metu redaguojanti šiltą, spalvingą „Rasų“ žurnalą. Už universalumą apdovanota „Meisterio ir Margaritos“ žurnalistė Eglė Leonovienė, už ryškų debiutą – „Šeimininkės“ korespondentė Edita Gruiniūtė, už operatyvumą – šio teksto autorė, už kruopštumą – tekstų rinkėja Audronė Kalinkienė.
Spalvoto stiklo paukštukus, simbolizuojančius kūrybinio polėkio skrydį, sukūrė dailininkas Edmundas Unguraitis.
Šventė pasiekė kulminaciją, kai visi užtraukė šmaikščią dainą, kuriai žodžius sukūrė poetė Alma Karosaitė, o muziką – kompozitorius Kęstutis Paulaitis. Nutilus jos garsams, geso salėje šviesos ir ant scenos žengė į vaidmenį persikūnijusi aktorė Virginija Kochanskytė, plojimais sutiktas auksinio balso konkurso „Triumfo arka“ nugalėtojas, operos solistas Liudas Mikalauskas, charizmatiškasis Egidijus Bavikinas, sportinių šokių pora Gintarė ir Tomas Slausgalviai. Muzikiniame spektaklyje „Ten, kur svajonės lekia“ skambėjo gražiausi kūriniai nuo operos iki miuziklo ir operetės, skraidinę nuo Milano iki Londono ir Paryžiaus, liejosi arijų, šokių ir poezijos metamorfozės.
.
Nuotraukoje: Savaitraščio korespondentė Edita Gruiniūtė (dešinėje) buvo nustebinta gavusi apdovanojimą už ryškų debiutą iš “Rasų” žurnalo atsakingosios sekretorės Astos Valuckytės ir “Šeimininkės” redaktorės Danutės Junevičienės rankų.
Alvydo Urbano nuotrauka