Juozas STASINAS, LŽS ir NŽKA narys, Č.Kudabos premijos laureatas
„Tėviškės gamtos”periodiniame leidinyje 1995 m. gegužės mėnesį (Nr. 5(71) paskelbėme išsamią archyvinę medžiagą apie Lietuvai pagražinti draugiją ir redakcinį straipsnį, pavadintą “Vaižgantiškas požiūris į gamtosaugą”ir kreipimąsi – „Lietuvai pagražinti draugija 1921 – 1940 m.: atkurkime ir dirbkime”.
Ilgokai mąstęs nuo ko pradėti Draugijos atkuriamąjį darbą, nutariau, pirmiausia, pasitarti su Arkikatedros klebonu, mons. Kazimieru Vasiliausku, su kuriuo buvau pažįstamas iš anksčiau kaip kaimynas, ir kaip ąžuoliuko, skirto popiežiaus Jono Pauliaus II garbei, sodinimo karaliaus Mindaugo skvere 1993 m. iniciatorius. Be to, mane imponavo mons. Kazimiero Vasiliausko išorinis ir dvasinis panašumas su Juozu Tumu – Vaižgantu.
Apsilankęs pas Monsinjorą zakristijoje, papasakojau jam apie savo sumanymą atkurti Lietuvai pagražinti draugiją, apie tai, kad dar sovietmečiu gamtosaugininkai bandė atgaivinti vaižgantišką draugiją, supažindinau su šios Draugijos archyvine medžiaga, parodžiau “Tėviškės gamtoje”atspausdintą straipsnį ir laikraščio skaitytojų atsiliepimus apie prieškarinės draugijos atkūrimą. Išklojęs savo sumanymo esmę, pridėjau, kad atkurtos draugijos veikla būtų sėkmingesnė, jeigu visų mylimas ir gerbiamas Monsinjoras sutiktų būti jos pirmininku.
Atidžiai išklausęs mano pasakojimą, žilagalvis mons. Kazimieras Vasilauskas sukruto: „ Gerą idėją iškėlei, nedelsiant reikia atkurti šią šventą organizaciją, bet kas tai galėtų padaryti?“ Entuziastingai pritaręs Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimo idėjai, Monsinjoras suabejojo dėl pirmininkavimo. Šių pareigų jis atsisakė motyvuodamas savo užimtumu ir pablogėjusia sveikata. Bet aš garbųjį pašnekovą nedelsiant nuraminau sakydamas, kad kalbama ne apie Draugijos vykdomąjį vadovą, o apie garbės pirmininką, kitaip sakant, garbingos organizacijos vėliavnešį. „Tokiu pirmininku, jeigu reikia, galiu ir pabūti“,- atsisveikindamas pasižadėjo Monsinjoras. Taip buvo gautas mons. Kazimiero Vasiliausko palaiminimo žodis Lietuvai pagražinti draugijai atkurti .
Netrukus ėmiausi organizacinio darbo, pradėjau ieškoti žmonių, kurie sutiktų būti iniciatyvinės grupės sudėtyje. Paskambinau etnologei prof. Angelei Vyšniauskaitei, kuri tuomet savo straipsniais aktyviai reiškėsi „Tėviškės gamtoje“, aktoriui Tomui Vaisietai, aplinkos viceministrui Rapolui Liužinui, poetui Mykolui Karčiauskui, mokslininkams Petrui Zajančkauskui, Karoliui Jankevičiui, rašytojui Gediminui Isokui, gamtininkei Sigutei Versockienei, parašiau laišką kaunietei Birutei Federavičienei, kurios adresą sužinojau iš miškininko Rimo Klimo. Per trumpą laiką man pasisekė suburti iniciatyvinę grupę, bet ne vieną dieną sukau galvą, kaip surasti žmogų, tinkantį Lietuvai pagražinti draugijos vykdomojo pirmininko pareigoms.
Kaip dažnai būna, visos problemos išsisprendžia netikėtai, taip įvyko ir šį kartą. Vakare žiūrėdamas televiziją, kuri transliavo Vilnijos miškininkų etnografinio ansamblio „Nalšia“ koncertą. Iš pranešėjo išgirdau Vilniaus miškų urėdo Juozo Dingelio pavardę ir man šaute šovė į galvą mintis, kad pastarasis kaip miškininkas ir dar Vilniaus miškų urėdas tiktų atkuriamos draugijos vykdomojo pirmininko pareigoms. Daug metų dirbęs gamtosaugoje, miškininkams jaučiau išskirtinę pagarbą, todėl nutariau nedelsiant aplankyti Juozą Dingelį nors asmeniškai jo gerai nepažinojau.
Pakeliui į Vilniaus miškų urėdiją gamtosaugos reikalais dar užsukau pas tuometinį Miškų ūkio ministrą prof. Albertą Vasiliauską. Pokalbio metu tarp kitų klausimų užsiminiau jam ir apie savo sumanymą atkurti Lietuvai pagražinti draugiją ir apie vykdomojo pirmininko paieškas. Ministrui pasakiau, kad vykstu pas Juozą Dingelį, kuriam siūlysiu prisidėti prie Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimo, gal pastarasis sutiks nors laikinai vadovauti atkurtai organizacijai. Tokį savo sprendimą motyvavau tuo, kad miškų urėdija šiam reikalui turi tinkamą materialinę bazę, t.y. – patalpas, transportą, nemažą būrį tarnautojų, kurie padėtų atlikti organizacinį darbą. Ministras prof. Albertas Vasiliauskas staiga nutraukė mano pasakojimą ir jam būdingu kategorišku tonu manęs paklausė: „Ar tu rimtai pagalvojai apie Juozo Dingelio kandidatūrą?“
Tokiems ministro prof. Alberto Vasiliausko žodžiams tuomet nesuteikiau perspėjamosios reikšmės, tik daug vėliau suvokiau jo žodžių prasmę, kai jis įteikė „Tėviškės gamtai“ rašinį „Kodėl be entuziazmo sutikau idėją atkurti draugiją? („Tėviškės gamta“, 1995,Nr. 4(286).
Atsisveikinęs su ministru, netrukus pravėriau Vilniaus miškų urėdo kabineto duris. Prisistačiau Juozui Dingeliui ir pasakiau apie savo apsilankymo tikslą. „Aš jau seniai noriu įkurti kažkokią organizaciją ar klubą, bet nesugalvoju idėjos ir nuo ko reikėtų pradėti,“ – pokalbio metu atviravo urėdas. Man užsiminus apie Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimą ir apie vykdomojo pirmininko paieškas, Juozas Dingelis be didelės „agitacijos“ entuziatingai sutiko sakydamas: „Sutinku būti pirmininku, sutinku, kokia gera idėja, kokia gera“…
Iš Vilniaus miškų urėdijos namo grįžau gerai nusiteikęs: iniciatyvinė grupė suburta, pirmininkas surastas, mons. Kazimieras Vasiliauskas laimina mano iškeltą idėją ir neatsižada dalyvauti jos veikloje kaip garbės pirmininkas. Su monsinjoru sutartą dieną sukviečiau iniciatyvinės grupės narius į Katedrą. Susirinkusieji, išklausę mano informacinį pranešimą apie prieškario metais veikusią Vaižganto Lietuvai pagražinti draugiją ir susipažinę su pateikta archyvine medžiaga, nutarė 1995m. birželio 23d. Vilniuje surengti atkuriamąją konferenciją
Lietuvai pagražinti draugijos atkuriamoji konferencija įvyko tuometiniuose Vilniaus menininkų rūmuose (Dabar Lietuvos Respublikos Prezidentūra). Į ją susirinko anuomet plačiajai visuomenei žinomi žmonės: prof. Angelė Vyšniauskaitė, prof. Karolis Jankevičius, kaunietės – muziejininkė Birutė Federavičienė ir prof. Liudo Vailionio dukra Danutė Vailionytė, Čekiškės aplinkos gražintoja Liuda Lukoševičienė, akademikas Alfonsas Merkys, aktorius Tomas Vaisieta, poetas Mykolas Karčiauskas, dr. Petras Zajančkauskas, rašytojas Gediminas Isokas, Jaunųjų gamtininkų centro direktorė Sigutė Versockienė, Lietuvos policijos atstovas Ramutis Oleka, ekologai Rapolas Liužinas ir Danius Lygis, miškininkai Juozas Dingelis, Julius Aukštaitis bei daug kitų žmonių iš gamtosaugos, kultūros, švietimo įstaigų. Sunku šiandien visus beprisimti ir išvardinti.
Lietuvai pagražinti draugijos atkuriamąjai konferencijai pirmininkavo mons. Kazimieras Vasiliauskas, kuris pasakė sveikinimo kalbą ir pristatė pagrindinius pranešėjus: prof. Angelę Vyšniauskaitę ir „Tėviškės gamtos“redaktorių, gamtosaugininką Juozą Stasiną. Draugijos atkuriamoji konferencija išrinko Centro valdybą: kaip ir buvo numatyta, vykdomuoju pirmininku išrinko miškininką Juozą Dingelį, pirmininko pavaduotojais – etnologę habil. m. dr. prof. Angelę Vyšniauskaitę, laikraščio „Tėviškės gamta” vyr. redaktorių Juozas Stasiną ir aplinkos viceministrą Rapolą Liužiną. Draugijos garbės pirmininku išrinko monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kancleriu – miškininką Julių Aukštaitį.
Draugijos atkuriamoji konferencija priėmė įstatus, kurie 1995 m. rugpjūčio mėn. 02 d. Teisingumo ministro J. Prapiesčio įsakymu Nr.60-V įregistruoti Visuomeninių organizacijų registre suteikiant jai kodą 9190632. Draugijos įstatus atspausdinome „Tėviškės gamtoje“ (1995 m. Nr. 8(74), Lietuvos gražintojų veiklai nušviesti pradėjome leisti specialų puslapį “Sėja“. Leidinyje pastoviai publikavome ekologų, miškininkų, mokslininkų, kultūrininkų straipsnius, skaitytojų laiškus, kurie palaikė idėją atkurti Lietuvai pagražinti draugiją, pasakojo apie vaižgantiškosios organizacijos plėtrą, krašto gražinimo darbus…
Toks buvo Lietuvai pagražinti draugijos atgaivinimo kelias, kurį toliau tiesia mūsų atkurtos valstybės žmonės. Linkiu visiems, pirmiausia, būti dvasingiems ir mylėti bei saugoti nepakartojamo grožio Lietuvos gamtą.