Edgaro Cickevičiaus nuotr. Virginija Skučaitė
Vaida Milkova, ,,Kauno diena“
Į tremtį, Gulago lagerius (kalėjimus primenančias stovyklas), iš mūsų šalies 1941–1953 m. buvo išvežta daugiau kaip 130 tūkst. žmonių. Daugelis jų nespėjo nė piršto pajudinti prieš sovietų valdžią – buvo be kaltės kalti. Tarp tokių – ilgametė „Kauno dienos“ žurnalistė V. Skučaitė, trejų metų gimtadienį sutikusi šaltą 1952 m. sausį traukinyje į Sibirą. Virginija nejaučia pykčio, juo labiau neapykantos prisidėjusiems prie to, kad ji, paskutinio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro brigados generolo Kazimiero Skučo dukterėčia, su tėvais būtų ištremta. Tačiau kartu pastebi – teisingumo jausmo nėra. Vyrauja tam tikra moralinė sumaištis, nes tauta aiškiai neįvardijo budelių ir kitų sovietmečio kolaborantų.
Nelengvo pokalbio apie tremties psichologinius padarinius susėdome svetingų Virginijos namų svetainėje, kurios sienas puošia jos tėvų, dėdės, kitų artimųjų nuotraukos. Virginija Skučaitė baigia knygą apie Sibiro kalinius ir tremtinius.
– Jūsų dėdė K. Skučas Maskvoje sušaudytas 1941 m., tačiau jūsų tėvas apie brolio mirtį oficialiai sužinojo tik 1989 m. Kada apie dėdės likimą sužinojote jūs?
– Prisimenu tą 1989 m. dieną, uždegtą žvakę ant stalo ir dokumentą tėvo rankose – tai buvo jo brolio K. Skučo mirties liudijimas. Tik tada, praėjus beveik pusšimčiui metų nuo jo egzekucijos, mano tėvas Pranas Skučas oficialiai įsitikino, kad jo brolis sušaudytas Maskvoje 1941 m. liepos 30 d. Tada, 1989 m., tėvas manęs paprašė padaryti viską, kad būtų išaiškinta tiesa apie K. Skučo žūtį, ir pasirūpinti jo atminimo įamžinimu. Tai aš dariau 30 metų ir darau dabar: rinkau po kruopą prisiminimus apie jį, dokumentus, nuotraukas, inicijavau jo vardo suteikimą gatvei Aukštojoje Fredoje, pasirūpinau atminimo lenta ant tarpukario Vidaus reikalų ministerijos pastato K. Donelaičio gatvėje Kaune, stogastulpiu Skausmo kalnelyje Veiveriuose, memorialu jo gimtinėje Mauručiuose, parašiau knygą, drauge su kolegomis sukūriau kelis dokumentinius filmus, du kartus vykau į Maskvą ir suradau apytikslę K. Skučo užkasimo (palaidojimu to pavadinti negalima) vietą specialiajame NKVD objekte „Komunarka“, lankiausi Centriniame Rusijos FSB archyve – parvežiau K. Skučo baudžiamosios bylos kopiją. Beje, ant K. Skučo kenotafo (simbolinės kapo vietos, kai tikro kapo nėra, – red. past.) JAV, Floridoje, jo mirties vieta įrašyta Sibiras – dėdės žmona ir dukra, emigravusios į JAV, taip pat nežinojo tikrų faktų apie jo mirtį.
– K. Skučas sovietmečiu buvo vaizduojamas liaudies priešu. Ką sovietmečiu jums, vaikams, apie dėdės likimą pasakojo tėvai? Galbūt jūsų šeimoje iki prasidedant Atgimimui tai buvo nutylima tema?
– Galima sakyti, kad apie tai buvo tylima – tėvai bijojo, kad mes su sese Birute mokykloje neprisikalbėtume. Apskritai, buvome pratinamos gyventi remiantis rusišku posakiu: „Tiše vody, niže travy“ – būti tylesniam už vandenį, žemesniam už žolę. Apie dėdės likimą šeimoje garsiau prabilta tik devintojo dešimtmečio pabaigoje.
– Tada jūsų tėtis noriai prakalbo apie savo brolio likimą? Ar tai, apie ką šeimoje tylėta beveik 50 metų, ir toliau liko dalyku, apie kurį labai mažai kalbama?
– Tuo metu, kai jau buvo galima apie tai kalbėti, aš daug ką sužinojau, beje, kai ką – tik iš tėvo pasakojimų televizijai. Be kita ko – apie organizuotą K. Skučo pabėgimą iš Sunkiųjų darbų kalėjimo Kaune. Deja, tai nepavyko. Šį epizodą ir dėdės likimą aprašiau knygoje „Traukinio į mirtį pėdsakais“. Tėvai ir Sibire, ir Lietuvoje sovietmečiu sakydavo: „Nelįsk, tylėk, kad ir kas būtų“, kad tik kam nors neužkliūtume. Sovietmečiu namuose nebuvo nė vienos dėdės nuotraukos – net iš bendrų nuotraukų jo veidas buvo iškirptas. Tėvai nenorėjo prisidaryti bėdos dėl vyro su Lietuvos kariuomenės generolo antpečiais nuotraukos – bijojo pašalinių akių, galimų represijų.
– Kaip priėmėte žinią, kad jūsų dėdę nužudė enkavedistai? Aš pati, atsimenu, paauglystėje pykau ant tėvų, kad mums, tuomet vaikams, sovietmečiu nepasakojo apie tai, kad senelis buvo išvežtas į Sibiro lagerį.
– Nėra ko pykti – žmonės tiesiog bijojo. Bijojo dėl savo vaikų ateities. Jausmai mąstant apie dėdės žūtį yra sunkūs. Iš dalies dėl to, kad 1940 m. birželio 15 d. posėdyje tuometė Lietuvos Vyriausybė nusprendė patenkinti visus Rusijos ultimatumo reikalavimus, tarp kurių buvo ir šis – suimti ir teisti K. Skučą ir Saugumo departamento direktorių Agustiną Povilaitį, kuriuos SSRS kaltino raudonarmiečių karių grobimu ir žudymu, darbu užsienio žvalgyboms. Žinome, kuo tai baigėsi minėtiems pareigūnams. Tai, kad dėdė buvo tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministras, mes žinojome ir sovietmečiu. Tėvai ir norėdami nebūtų galėję to nuo mūsų nuslėpti – tai buvo parašyta sovietinėje enciklopedijoje. Tiesa, ten jis vadintas buržuaziniu veikėju, tėvynės (SSRS) išdaviku. Per radiją skambėjo: kraugerys, žmogžudys, spekuliantas. Žinoma, mes tuo netikėjome. Negalėčiau sakyti, kad tėvai nuo mūsų, vaikų, viską slėpė. Kai tėtis vakarais klausydavosi „Amerikos balso“, aš kažkaip vis atsirasdavau šalia. Taigi, nuo mažens domėjausi politika (šypsosi). Tačiau sovietmečiu visgi nesusigaudžiau, kaip turėjau atsakyti Vilniaus universitete į vieno dėstytojo klausimą: „Ar jūs iš tų Skučų?“. Atsakiau abejodama: „Gal ir iš tų…“ Juk kitokių Skučų, kaip tik giminaičių, tada nepažinojau. Nei tada, kai dirbdama studijavau žurnalistiką, nei vėliau sovietmečiu jokia rimta redakcija manęs nepriėmė – kliudė pavardė ir biografija (buvusi tremtinė). Džiaugiausi, kai anuometės „Kauno tiesos“ žurnalistė Ramutė Vaitiekūnaitė padėjo man įsidarbinti avalynės fabriko „Raudonasis spalis“ daugiatiražio laikraščio redaktore. Ten sulaukiau Sąjūdžio aušros ir už tai, kad padėjau sąjūdininkams, buvau priversta palikti darbą.
– Grįžkime į Jūsų vaikystę, į 1952 m. Trejų metų gimtadienį pasitikote traukinyje į Sibirą, o grįžote iš ten 1958 m., būdama devynerių. Ištremtieji vaikystėje prisimena Sibire prisiklausę tėvų pasakojimų apie Lietuvą, kurioje teka vos ne pieno upės medaus krantais. Grįžusieji susidūrė su kitokia realybe. Kaip buvo jums?
– Prisimenu tik nuostabą. Išlipome iš traukinio Kauno geležinkelio stotyje, o ten šalia, Vytauto (tuomečiame Lenino) prospekte, – asfaltas. Nustebau, kad čia – visai kaip Maskvoje, per kurią grįžome į Lietuvą. Buvo rugpjūčio vidurys. Kai atvažiavome taksi automobiliu „Pobeda“ (turėjome daug rankinio bagažo) pas mamos seserį Petronėlę Medelienę, sode pamačiau daug prikritusių obuolių, garsiai nusistebėjau, kad Lietuvoj obuoliai ir ant žemės auga! Žinoma, džiūgavau, kad važiavau „Pobeda“ – jaučiausi tarsi Anglijos karalienė. Beje, į savo namus Mauručiuose sugrįžti negalėjome – jie jau buvo nusavinti.
– Ką jaučiate žmonėms, dėl kurių kaltės buvote ištremti?
– Kai po karo sugrįžo sovietų valdžia, prasidėjo trėmimai. Tėvai buvo priversti slapstytis – gyvenome trobelėje netoli Marijampolės. Tačiau mus kažkas pastebėjo ir įskundė sovietiniam saugumui. Aš tėvų niekada neklausiau, kas tai padarė. Tiesą sakant, tiesiog nenorėjau to žinoti ir nenoriu dabar. Tegul gyvena žmogus, jei dar gyvas. Tiesa, gal prieš aštuonerius metus buvau iškviesta į policiją liudyti. Pasirodo, Marijampolėje buvo nagrinėjama vieno stribo (taip nuo rusiško žodžio „istrebitelj“ (naikintojas) okupacijos metu neoficialiai vadinti mobilizuoti asmenys, kovoję prieš antisovietinį judėjimą, – red. past.), dalyvavusio mūsų trėmime, byla. Tai sužinojusi, norėjau padėkoti tam stribui (juk būtent jis – tai įrašyta tėvo dienoraštyje) leido tėvams palikti pas kaimynus mano sesę, vos pusės metų kūdikį. Ji greičiausiai būtų mirusi dar pakeliui į Sibirą. Sesė taip pat jaučiasi jam dėkinga už gyvybę. Tiesa, mamos prašymu močiutė (mamos mama) sesę vėliau vis dėlto atsivežė į tremtį Krasnojarsko krašte, Revučyje. Mama labai išgyveno, kad savo kūdikį paliko už tūkstančių kilometrų – Lietuvoje.
– Represuotieji, net ir atlikę savo bausmes už nežinia ką, sovietmečiu buvo diskriminuojami, patyrė neteisybių, pažeminimų. Ką teko patirti jums?
– Į lagerius siųsdavo už asmenines kaltes – gal buvai partizanas ar jų rėmėjas, gal kitaip sovietinei sistemai bandei pasipriešinti, o tremtiniais žmonės tapdavo už priklausymą tam tikrai visuomenės grupei: ūkininkai, mokytojai, tarnautojai ir pan. buvo paženklinti kolektyvine kalte. Mūsų šeima buvo pasmerkta ne vien dėl dėdės pareigų. Dar ir buožėmis įvardyta, nes Mauručiuose turėjo kelias karves ir žemės. Minėjau, kad dėl biografijos negalėjau įsidarbinti rimtoje redakcijoje. O dėl to, kaip mus vadindavo, – prisimenu, Sibire, jei mokykloje susipykdavau su kitais vaikais, išgirsdavau: „Litovka, fašystka, banditka“ (lietuvė, fašistė, banditė).
– Kaip jūs į tai reaguodavote?
– Niekaip, nes taip buvo prisakę tėvai. Sakydavo, kad jokiais būdais nekonfliktuotume. Tėvai turbūt bijojo, kad mums dėl kivirčų gali pratęsti tremties terminą. Juk visi lietuviai svajojo grįžti į Lietuvą. Atsimenu, kaip mama verkė kieme su kaimynėmis, kai 1953 m. mirė Stalinas. Tik paskui, po daugelio metų, mama paaiškino verkusi iš džiaugsmo, tik negalėjusi vietinėms rusėms išsiduoti, kad džiaugiasi.Po Stalino mirties prašviesėjo gyvenimas ir 1958 m. sugrįžome į Lietuvą. Čia aš nepamenu, kad būčiau buvusi vadinama taip, kaip Sibire. Mokykloj klasiokai pavadindavo „sibiriačka“, bet nepiktai.
– K. Skučo dukterėčia, buvusi tremtinė, puikiai rašanti – tokie biografijos bruožai leido sėkmingai įsitraukti į Lietuvos Atgimimo Sąjūdį, o vėliau – ir į politiką. Kodėl likote viso to nuošalyje?
– Mane vis bandė įtraukti į Sąjūdį, siūlė atsakingas pareigas, bet aš nesutikau. Tėvų prašymas būti „tyše vody, nyže travy“ tebegaliojo ir prasidėjus Atgimimui. Suprantu, tėvai bijojo, kas būtų, jei vėl sugrįžtų rusų valdžia – juk vėl prasidėtų represijos… Sunkią psichologinę traumą patyriau ir aš. Kiti drąsiai ėjo į Sąjūdį, o aš atsargiai, nors padėjau kiek galėdama. Tačiau tik iš šalies. Nepaisant atsargumo, vis tiek buvau priversta palikti darbą fabrike.
– „Kauno dienoje“ parašėte daugybę straipsnių apie tremtinius, partizanus, taip pat apie asmenis, bendradarbiavusius su sovietų saugumu. Kai kuriems žmonėms, ypač kolaboravusiems, tai buvo nepatogūs straipsniai. Ar kada sulaukėte pasipriešinimo, o gal net tam tikro pobūdžio grasinimų, kad nerašytumėte?
– Mano atėjimas dirbti į „Kauno dieną“ užtruko – redakcijoje buvo tam besipriešinančių. Tačiau, kai redaktore tapo Teklė Mačiulienė, ji to nepaisė – priėmė dirbti 1997 m. Sovietmečiu rašyti jūsų minėtomis temomis apskritai neturėjau galimybės – tai buvo tiesiog neįmanoma. Laisvoje Lietuvoje prisimenu vieną ryškesnį atvejį, kai išspausdintame straipsnyje minėtas žmogus, bendradarbiavęs su KGB, man grasino teismais, bet viskas baigėsi niekuo.
– Atgavus nepriklausomybę, asmenys, prisipažinę tam tikroms Lietuvos institucijoms slapta bendradarbiavę su SSRS specialiosiomis tarnybomis (pvz., KGB), turėjo teisę pasinaudoti Liustracijos įstatymu – apie jų bendradarbiavimą negalima skelbti viešai. Kaip manote, ar tai teisinga?
– Jeigu valstybė taip pasakė ir žmonės patikėjo – prisipažino, valstybei nedera atsiimti savo žodžių. Kitaip kaip galėtume ja pasitikėti?