Vilius KAVALIAUSKAS, vilnietis žurnalistas, istorikas, kolekcininkas
Šiaip tai žurnalistai – kaip ir futbolo teisėjai – ilgai negyvena. Bet štai Berlyne kolega Leonas Stepanauskas birželio 28-ąją švęs 100-metį. Ir labai nudžiugau, kai surinkęs jo vokišką numerį, išgirdau tokį pat ramų, net atidirbtą radijo diktoriaus balsą. Lygiai tokį pat, kaip girdėjau pirmąkart sutikęs 1972-aisiais, o ir po to daugybę kartų – VDR, suvienytoje Vokietijoje ir Lietuvoje.
Leonas nuo 1956 metų dirbo Lietuvos radijuje, o 1963-ais persikėlęs į Berlyną – tenykščiu gidu ir radijo žurnalistu. Daug rašė apie lietuvių-vokiečių kultūrinius ryšius, išgarsėjo tiesiog “epopėjinis” tyrimas apie Tomo Mano gyvenimo Nidoje laikotarpį (Leonas rūpinosi jo namu-muziejumi Nidoje). Kolega guodžiasi, kad Europos žiniasklaida nuo senų laikų turi jo kontaktus ir nuolat skambina, kad patvirtintų vieną ar kitą faktą. Leonas dėl to pergyvena, nes dėl amžiaus vis rečiau atvažiuoja į gimtinę, ir jo žinios jau senstelėjusios. Bet dar labiau Stepanauskas pergyvena dėl suretėjusių skambučių iš Lietuvos: “Blogiausia tai, kad dauguma galvoja, kad manęs jau seniai nėra…”
O Leonas ne tik “yra”, bet ir pergyvena, kad Lietuvoje neliko laikraščių, kuriems jis dar galėtų parašyti. O ir mane paklausė – ar jo “Žvaigždutė” dar skamba per Lietuvos radiją?
L.Stepanauskas įsiamžino vienu vieninteliu eilėraščiu, kurį parašė dar vaikystėje. Balys Dvarionas eilėms parašė puikią melodiją, o neužmirštamoji Beatričė Grincevičiūtė jas įgarsino. Youtubiniame dainos variante minimas ir kompozitorius, ir dainininkė, o štai žodžiai tarsi jau “liaudies”. Todėl apačioje rasite kaip paklausyti “Žvaigždutės”, kurią dainuoja Judita Leitaitė. Ten Leono Stepanausko autorystė pagarbiai saugoma.
Mielai duosiu Leono telefoną visiems jį pažinojusiems draugams. Kartu palinkėkime jam dar antrą 100 arba bent tiek metų, kiek mūsų širdyje skambės jo “Žvaigždutė”.