Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno apskrities skyriaus narė
Neseniai trumpam pabėgau į Turkiją. Oras pasitaikė neblogas (pirmą ir antrą dieną nemenkai nukrapnojo lietutis – net batus prisėmėme), bet nieko. Kai oro temperatūra artima 30 laipsnių – ir šiltas lietus negąsdina. Bet ne apie atostogas ar poilsį noriu papasakoti. Dalinuosi mane labai suneraminusiais dalykais.
Dar laukdama Vilniaus oro uoste priduoti registruojamą bagažą, atkreipiau dėmesį, kad didžioji dauguma mano būsimų bendrakeleivių – vilniečiai (girdėjau, kaip jie tarpusavyje kalbėjosi, pasakodami apie darbą vienoje ar kitoje sostinės įstaigoje; buvo ir prekeivių, daug laiko praleidžiančių Gariūnuose ir svarstančių, ką iš Turkijos verta vežtis „optum“). Įdomiausia tai, kad jie tarpusavyje bendravo ne lietuvių, o rusų kalba! Na gerai, Vilniuje įsikūrę daug rusakalbių. Vis dėlto kai kas mane labai suneramino. Ir pirmiausia dėl to, kad, pavyzdžiui, bendraudami darbo temomis, jie nevengdavo papolitikuoti. Nugirdau, kaip viena jauna pūstalūpė vyrui ar draugui vaipydamasi rusiškai dėstė, esą jos skyriaus viršininkas tai „tikras daunas, nenorėjo išleist atostogų, bet žinai gi, lietuvis, ukrų gerbėjas, ko iš tokių norėt…“ Kita šeima (vyras, žmona ir vyresnio mokyklinio amžiaus vaikas) tarpusavyje kalbėjosi apie Lietuvos politiką ir nesyk išreiškė susižavėjimą „aušriečio“ Žemaitaičio stiprybe ir… „superiniu laikymusi prieš konservų šutvę“! Dar vienas nugirstas sakinys iš mano bendrakeleivių pokalbio – „kada, bl…, Lietuvoj bus tvarka – reikia mums Trumpo, greit visus pastatytų į vietas“…
Lėktuve – kitos įdomybės: kartu skrido net kelios jaunų šeimų kompanijos, kuriose supermotinėlės, negirdinčios spiegiančių, rėkiančių, klykiančių dar sunkiai žingsnį žengiančių vaikų, kuo ramiausiai maukė iš palydovų nusipirktą putojantį vyną, vis grąžindamos tuščius butelius, pakeičiant juos pilnais… Žmonės aplinkui jau ir ausines ant galvų dedasi (tiek įkyrėjo nesibaigiantis vaikų riksmas ir supermotinėlių abejingumas tiek savo vaikams, tiek kartu keliaujantiesiems), o joms – dzin. Ai, viena kita įsizyzusiems ne daugiau kaip dvejų metukų vaikams įbruko į rankas telefonus – darykit ką tik norit, tik netrukdykit mamytėms atsipalaiduoti, juk atostogos! Nepatikėsite – šiose kompanijose taip pat vyravo rusų kalba, nors retkarčiais girdėdavosi ir vienas kitas lietuviškas žodis. Vadinasi, tai Lietuvoje apsistoję žmonės, tikrai ne tranzitu keliaujantys užsieniečiai.
Toliau – ne geriau. Kai iš Antalijos oro uosto pajudėjome viešbučių link, autobuse mums už nugaros sėdėjo garbaus amžiaus pora. Tarpusavyje šnekučiuodamiesi, jie kalbėjo… skirtingomis kalbomis! Štai vyras žmonai sako – „žiūrėk, koks dangus, tuoj lis, va tau ir Turkija…“, o žmona jam: „Nu da, smatriela gismeteo, točna tak i prognozirovali…“ Dar po kurio laiko vyriškis: „Alačka, gal sumuštinį ištrauk, ko tais valgyt norisi…“, o Alačka vyrui: „da padaždi ti, skoro gastinica, tam pakušaem i papjom. Eščio uspejem do užina priechat…“ Akivaizdu, kad moteriškė puikiai supranta lietuvių kalbą, galbūt moka ir geba kalbėti lietuviškai, bet va užsispyrimas nepratarti nė žodžio šalies, kurioje galbūt gimė ir augo, kalba – dažno ruso bruožas.
Ką tuo noriu pasakyti? Kad išties darosi neramu. Gal prieš mėnesį lankiausi sostinėje, dalyvavau viename seminare. Išėjusi per pertrauką į Gedimino prospektą, aplinkui tik ir girdėjau rusiškas šnekas! Net studijų laikais, tai yra dar tarybiniais metais, Vilniuje taip gausiai rusų kalbos nesigirdėdavo, kaip dabar. Sakysite – daug baltarusių, daug ukrainiečių, kurie lietuviškai nemoka ir nesistengia išmokti, nes „pribaltikoj“ visi (na, beveik visi) supranta rusiškai, tai kam stengtis.
O kas žino, kiek iš šios galybės užsieniečių, stojus dabar taip populiariai įvardijamai dienai X, pultų palaikyti priešo? Bijau, kad tai būtų didžioji tokių rusakalbių dauguma, jei ne visi… O tai jau labai daug. Ir dėl to labai liūdna.
Panašu, kad Lietuva, darydama gera kitoms tautoms, stengdamasi dėl „pabėgėlių“ ir aklai pataikaudama darbdaviams, kuriems kur kas labiau apsimoka samdyti netolimo užsienio gyventojus kaip pigesnę darbo jėgą, visiškai pamiršo savisaugą ir baigia užsiverti virvę sau ant kaklo.
Seniai laikas kolegoms žurnalistams tokius klausimus kelti kuo garsiau, rašyti apie tai kuo daugiau, kartu raginant ir įpareigojant Migracijos departamentą dirbti atidžiau ir atsakingiau, nei kad ši valstybinė institucija dirba dabar, degdama žalią šviesą kone visiems netolimo užsienio gyventojams, panorusiems įsikurti Lietuvoje, ir pamiršdama reaguoti į čia jau įsikūrusių svetimtaučių elgesį. Nes tai jau pradeda panašėti į palaidą balą ir priminti lėtai slenkančią savotišką Lietuvos okupaciją.
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo (vlaber) piešiniai
