,,Kauno dienos“ žurnalistės Bertos Banytės (b.banytė@diena.lt) publikacijas dažnai matau dienraštyje ir redakcijos portale. Žinoma, perskaitau ir džiaugiuosi, kad ji puikiai pakeis mus, žiniasklaidos senbuvius… Valdo žodį, mintį, ieško aktualių temų, o pateikusi dienraštyje publikaciją– ją subtiliai pristato socialiniuose tinkluose.
Visų, 5000 fb bičiulių, nors dalis jų tenai ,,negyvena”, neįmanoma perskaityti, bet Berta maloni išimtis, nes ji rašo ir rašo. Ko kiti nedaro, ypač informacijų TV laidų kūrėjai, gerai sugebantys pateikti tik ,,sausus” faktus. Socialiniuose tinkluose galima tobulintis rašant komentarus, pastebėjimus, polemikas.
Gal Bertos Banytės pavyzdys pasitelkti socialinius tinklus ,,įkvėps” ne tik jaunus žurnalistus? Ir www.kaunozurnalistai.lt laukia rašinių mūsų profesijos temomis.
***
Senelio įprotis kasryt daugybę metų skaityti „Kauno dieną”, vis dėlto labai geras būdas bent trumpam sutelkti aplink save gydytojų dėmesį ir netapti nurašytu, kai amžius siekia jau beveik 85-erius. Dabar, ligoninėje, jis pats nebepaskaito, bet yra, kas jam paskaito. Pastaruoju metu mažai ką pasako, bet kad anūkė čia rašo, prisimena, ir vakar sugebėjo tai paminėti gydytojui. Tai iš pradžių pastarąjį kone elektra nukratė ir elgesys su seneliu bemaž pagerėjo. O kur nepagerės, kai pirmajame laikraščio puslapyje – anūkės tekstas apie kyšininkavimu įtariamą gydytoją. Važiuojam per gyvenimą toliau…
***
Jei kas paklaustų, kas man kasdien yra didžiausia vertybė, atsakyčiau – sutikti žmonės. Kelyje jų pasitaiko ir labai panašių, ir labai skirtingų. Bėgant laikui, skirtingi pasuka jiems patogia kryptimi, o panašūs
lieka. Juos galiu suprasti be žodžių kaip, tikiu, ir jie mane. Ir dalintis – patarimu, patirtimi, geru žodžiu ar konstruktyvia kritika. Tikras stebuklas tokius turėti šalia. Čia – ne mažiau realus Aukso puodas. Skirtumas tik tas, kad šis – amžinas – niekad neišsieikvoja
***
Buvau gerokai šokiruota išgirdusi pažįstamos garbaus amžiaus moters pasakojimą. O buvo taip: vienai žiniasklaidos priemonei ji pažadėjo duoti interviu prieš TV kamerą. Tačiau dieną prieš įvykį pasijuto blogai, o ir gauti tyrimų rezultatai nedžiugino. Tad paskambino žurnalistei pasakyti, kad interviu neįvyks dėl sveikatos bėdų. Ir ką jūs manote? Sprendžiant iš balso, jauna žurnalistė apšaukė garbaus amžiaus moterį kone išvadindama ją melage dėl atšaukto interviu.
Kai sužinojau visas šias detales, negalėjau patikėti. Taip, žurnalistai planuoja savo laiką. Taip, nesmagu, jei pokalbis neįvyksta, BET… žinau VIENĄ svarbų dalyką: visuomet reikia pasilikti vietos rizikai, kad tai, kas planuojama, gali ir neįvykti. Negalima kaltinti pašnekovo. Žmogus – ne robotas, gali sunegaluoti ar apsigalvoti. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad žurnalistui reikia turėti planą B, C, D…Ž. Kitą žmogų, kitą temą.
Pradedantys žurnalistai to, matyt, nesupranta ir pameta etiką arba nė nežino tokią esant. Šitaip negalima – priekaištauti žmogui, kad šis, padėjęs ragelį, apsiverktų? Ne! Žmogiškumas, supratingumas turi žengti priekyje. Kitaip nieko nebus.
(Tekstas ir nuotraukos iš B.Banytės fb)
