Vos pradėjusi kalbėtis su kauniečiu, legendinės RONDO grupės įkūrėju, ATM kompanijos vadovu, muzikinių festivalių ir kitų renginių organizatoriumi Alvidu Tautkumi apie sveikatą, nejučia prisiminiau ir kolegą, LŽS Kauno apskrities skyriaus pirmininką Vidą Mačiulį. Tiek Alvidas, tiek Vidas tvirtina, kad negalėtų gyventi be aktyvios veiklos, nors, atrodo, jau atėjo metas ilsėtis. Sprendžiant iš to, kiek daug abu jie dar turi parako, net ir man mintys galvoje ėmė suktis kitaip, nei galvodavau iki šiol: sulauksiu pensijos ir tą pačią dieną – iš darbo… Ne, nereikia taip savęs nuvertinti, nereikia skubėti tapti „nereikalingu“, nes ir gydytojai tvirtina, kad kuo ilgiau trunka tiek fizinis, tiek protinis aktyvumas, tuo žmogaus sveikatai ir bendrai savijautai geriau, tuo jai – tik į naudą. Va apie tai ir pasikalbėjome su nenuilstančiuoju muzikos pasaulio atstovu Alvidu Tautkumi.
Gerbiamas Alvidai, ruošdamasi pokalbiui su Jumis, sužinojau įdomų faktą: esate gimęs išskirtinėje Lietuvos vietoje ir… išskirtinę dieną! Gal ir pats jaučiatės esąs išskirtinis, kuo nors ypatingu „paženklintas“?
Kurgi ne! Va, sparnus išskleisiu ir tuoj nuskrisiu (kvatoja – V. G.). Ne, išskirtinis tikrai nesijaučiu. Bet kad gimiau ypatingoje vietoje ir ypatingą dieną – tiesa… Taigi esu gimęs garsiojoje Šiluvoje (Raseinių rajonas – V. G.), gruodžio 24-ąją… Kaip matote, nesu grynas kaunietis – į Kauną persikėliau po mokslų Vilniaus universitete (ten studijavau vokiečių kalbą ir literatūrą) ir kelerius metus trukusios profesinės veiklos gimtajame krašte. Nieko neturiu prieš pedagogo profesiją, nesvarbu, kad mokytojams šiais laikais tikrai gan sudėtinga dirbti, – mielai šia veikla būčiau užsiėmęs ir toliau. Bet viską „į lentynėles“ sustatė muzikiniai reikalai.
Po studijų universitete sugrįžęs į gimtuosius Raseinius, su broliu Gintautu įkūrėte garsųjį ansamblį „Rondo“ ir greitai supratote, kad muzikavimas, lyginant su pedagoginiu darbu, ima viršų. Kitaip sakant, prestižinį užsienio kalbų mokytojo darbą iškeitėte į muziką?
Nieko aš neiškeičiau. Dienos metu dėsčiau profesinėje mokykloje, o vakarais muzikuodavau, repetuodavau. Matyt, neblogai mums su broliu sekėsi – buvome pakviesti groti restorane, ėmėme gauti už tai atlygį. Jausdami palaikymą ir didėjantį populiarumą, ėmėme organizuoti koncertus. Nepatikėsite – būdavo dienų, kai tekdavo per dieną surengti po 4 – 5 koncertus! Aišku, ne kasdien, savaitgaliais, vis dėlto krūviai būdavo tikrai nemenki.
Akivaizdu, kad tam reikia ir fizinių jėgų, ir ištvermės, nepriekaištingos sveikatos…
Nežinančiam atrodo – kas gi čia tokio pastovėti scenoje ir pabrązginti gitara, padainuoti. Argi čia fizinis darbas? Vis dėlto kai per dieną turi penkis koncertus, patikėkite, tenka kaip reikiant paprakaituoti. Bet, kita vertus, bent jau man tas nuovargis būdavo be galo malonus. Kiek jėgų scenoje netekdavau, tiek visokio gėrio pasipildydavau iš žiūrovų, kurių mūsų koncertuose niekada netrūko. Po koncerto visada pajunti didžiulį pasitenkinimą, nepaisant to, kad sėdi liežuvį iškišęs, praradęs paskutines jėgas, nes tos jėgos labai greitai sugrįžta atgal!
Ir vis tiek keista: rimtą, disciplinuotą pedagogo profesiją pamiršote dėl bohemos, į kurios verpetą įsisukus galima labai greitai paslysti.
Bohema nėra labai pavojinga, jeigu žmogus sugeba su savimi ir savo pomėgiais susitvarkyti. Aš, galima sakyti, esu abstinentas. Na, gal ne visai toks, bet kažkurią dieną prisiminiau, kad, jolki palki, alaus gėriau tik per praeitas Kalėdas – negerai. Tai kai nuvažiavome su žmona į Paryžių, „atsigriebiau“ – tris dienas vaišinausi alumi (kvatoja – V. G.).
Neseniai sugrįžote iš Paryžiaus. Mėgstate keliauti?
O, tai turbūt mano antroji aistra po muzikos! Ypač mėgstu pažintines keliones – man nereikia jokių poilsinių nei Lietuvoje, nei užsienyje. Viską maga sužinoti, išgirsti, pamatyti. Beje, neskraidau lėktuvu – abu su žmona mėgstame keliauti autobusu. Taip, lėktuvu gal greičiau ir patogiau, bet užtat kiek pakeliui pamatai! Štai ir šioje kelionėje su grupe turistų – dvi dienas važiavome, kol pasiekėme Paryžių, dvi dienas ten visur lankėmės, ir dvi dienos – atgal. Kelionė, žinoma, varginanti, bet man tai niekis. O į kokią Vokietiją tai sėdu ir pats nuvairuoju.
Nejau negąsdina toks ilgas sėdėjimas? Juk sveikatai tas tikrai ne į naudą!
Nereikia galvoti, kad, oi, man jau tuoj nugarą pradės mausti nuo ilgo sėdėjimo, ar dar kur pradės skaudėti – ir nieko nebus. Užuot laukus, kokie skauduliai tuoj ims kamuoti, reikia žiūrėti pro langą ir gėrėtis vaizdais! Aišku, nepakenks ir venas aptempiančios kojinės. Tai kaip ir viskas, ko reikia patogiai kelionei autobusu.
Vadinasi, sveikata nesiskundžiate?
Iš tikrųjų, jaučiuosi gerai. Nesiskundžiu nei sveikata, nei gyvenimu, kuris yra labai gražus ir įdomus. Aišku, neišvengiu ir tam tikrų problemyčių, bet tai – gyvenimo spalvos (juokiasi – V. G.). Aišku, medikai apie mane ir mano sveikatą gal pasakytų kiek kitaip – sudrausmintų, ką aš čia šneku… Ir iš tiesų, nebuvau iš tų, kurie labai saugoja savo sveikatą. Man niekada nebuvo svarbu, kada eisiu miegoti (kad ir dvyliktą nakties ar paryčiais), ką valgau… Dabar jau darosi svarbu. Jau ir organizmas kartais informuoja, kad reikėtų daugiau pailsėti. Bet šiaip dar viskas gerai, aktyvumo netrūksta, nors jau keleri metai kaip turiu pensininko pažymėjimą (šypteli – V. G.). O juk daug yra tokių, kurie, išėję į tą vadinamą užtarnautą poilsį, užsidaro tarsi savo burbule, niekas jų nedomina – tik nuosavas daržiukas. Aš tokių dalykų nesuprantu.
Ar visada taip ir buvo – aktyvus, darbingas, sveikas?
Na, apie vaikystę to nepasakyčiau… Būdamas vaikas, labai dažnai sirgdavau plaučių uždegimu. Tėvai dėl to turėdavo daug vargo, mat vaistai nuo tokios ligos buvo tik penicilinas ir dar vienas antibiotikas, jau nepamenu pavadinimo. Gal dešimt kartų esu sirgęs plaučių uždegimu. Bet kažkaip augau, augau, ir šios įkyrios ligos, padedant vaistams, atsikračiau. Dabar net neatsimenu kada slogą turėjau.
O kaip garsusis COVID-19? Pavyko išvengti?
Tiesa, šitas virusas buvo sugriebęs. Nors ir tris kartus pasiskiepijau. Kaip kalė po tų trijų skiepų – ne vieną dieną teko pagulėti: peršėjo gerklę, sunkiai rijau. Bet pakako namų režimo – ligoninės neprireikė.
Dainininkas labai saugo balso stygas…
Niekada neturėjau dėl to problemų. Gal kad buvau jaunas ir kvailas, kaimo vaikas, ne iš didmiesčio – nelabai ir supratau, kad tas balso stygas reikia labai saugoti. O gal tas neatsargumas mano balso stygas ir užgrūdino… Matau dabar, kaip kai kurie dainininkai šalikus apie kaklą apsiviję vaikšto ir viduje juokiuosi… Be abejo, solistams reikia saugoti balsą, nes jų balsas yra jų uždarbis. Bet ansamblyje, kai dainuoji ne vienas, tokios problemos nėra labai aktualios. Šiandien prastai jautiesi, skauda gerklę – ne bėda, kolega juk šalia.
Nė žodžio nepasakėte apie širdelę, nors girdėjau, kad buvo problemų ir dėl jos?
Širdelės problemas greičiausiai paveldėjau – mano mamytė turėjo antro tipo diabetą, kuris gal prieš 20 metų įsitaisė ir mano organizme. O diabetas ir širdelės problemos – susiję. Bet nieko, susitvarkau. Stropiai geriu vaistus, klausau, ką sako daktarai, ir visai neblogai jaučiuosi. Galiu pasigirti – šįryt mano cukrus buvo 7,4. Beveik norma!
Dėl širdies kreipėtės į gydytoją pajutęs simptomus ar profilaktiškai?
Nieko nejutau – tiesiog nuėjau pasitikrinti. Gydytoja kardiologė paliepė paminti dviratį, dar tyrimus padarė, ir griežtai nurodė – droži greitai į klinikas! Ai, teisybė, nebuvo taip, kad iki tol nieko nejausdavau širdies plote – kartą koncerte taip maudė krūtinėje, taip plėšė… Tai va ir prisiruošiau pasirodyti specialistei.
Jei jau tokia skuba, matyt, buvo rimta… Kas toliau?
Patekau pas aukščiausios klasės užsikimšusių širdies kraujagyslių stentavimo profesionalu įvardijamą Kauno klinikų profesorių Gediminą Jaruševičių. Profesorius, pamenu, man taip pasakė: pas tave viskas ok, tik pasikeisk kraujagysles. Ir gyvensi toliau. Nieko nelaukęs, jis man tas kraujagysles ir pakeitė. Ir gyvenu toliau (juokiasi – V. G.). O neseniai pasitikrinti profilaktiškai kreipiausi į gydytoją kardiologę Ramunę Didžiokienę. Ir vėl atsidūriau klinikose. Jauna, bet labai kvalifikuota kardiologė Rūta Dirsienė užsiminė, kad pagal mano tuometį stovį reikėtų įsidėti stentuką. Ir vėl ačiū profesoriui Gediminui Jaruševičiui… Kaip supratau, tas nenaudėlis diabetas mano kraujagysles „papylė“, bet po visų „remontų“ jaučiuosi fantastiškai.
Puikus nusiteikimas neabejotinai prisideda ir prie geresnes sveikatos?
Man niekada nebuvo įdomu verkšlenti. Ką tuo pakeisi? Kartu man ir labai pasisekė, kad vis patenku į labai gerų gydytojų rankas. Puikus chirurgas Vaičiulis, fantastiškai dirbantis profesorius Jaruševičius, jau minėtos kardiologės… Ligoninėje gulėdamas vis pagalvodavau, kad Lietuvoje dirbančių puikių medikų turėtų pavydėti visas pasaulis. Šitos profesijos atstovų darbas yra nepaprastai sunkus, o jie kantriai dirba ir kiek daug yra pasiekę! Kosmosas, ką daro, kiek yra pasiekę Lietuvos medikai! Jie verti pačių gražiausių žodžių.
O kartais nesusimąstote, kad širdelę „pagraužti“ galėjo ne tik paveldėtas diabetas, bet ir visą gyvenimą lydėjusi įtampa, stresai. Štai jau daug metų organizuojate didžiulius muzikinius renginius, esate ATM kompanijos vadovas, o kas tokį darbą dirba, žino, kiek fizinių ir dvasinių jėgų jis pareikalauja. Viską iki smulkmenų sudėlioti, suderinti, suruošti…
Gal ir prisideda, bet aš galbūt lengviau viską pakeliu, nei mano darbuotojos moterys. Kartais matau, kaip jos ima stresuoti, gali iš nevilties, jei kas nesiseka, net apsiašaroti, nors vyro akimis tai tik smulkmena…
Kaip Jums taip sekasi save suimti į rankas, išlaviruoti tarp šiandienių įtampų?
Pirma, turiu labai puikius bendradarbius, kolegas ir koleges, kaip antai Lina, Giedrė, Alina, Danguolė… Taigi nesijaučiu vienas. Apskritai nemėgstu pačiam sau ką nors daryti – kažkam to dar turi reikėti. Kolektyvas labai daug reiškia – net ir stresą pasidaliname. Taip išeina, kad džiaugsmai nugali kilusias problemas. Mes esame tikri šaunuoliai – per metus organizuojame kelis šimtus įvairių koncertų ir renginių, o kur dar tiesioginės televizijos transliacijos, kurių skaičiuojame apie 100, televizijos laidos. Be to, per metus suskaitmeninome apie 13 tūkstančių audio – video dainų. Kartais susimąstome, kad greičiausiai darbas įtampą, stresą ir „užmuša“.
Neabejoju, kad turėtumėte ir daugiau patarimų skaitytojams, kaip sau padėti, kad kuo ilgiau būtų galima džiaugtis puikia savijauta, gera sveikata.
Reikia gyventi gyvenimą. Jei užklupo bėda – apsilopyti ir eiti toliau. Pabaiga visų vienoda.
Na, o kalbant apie sveikatos receptą, pirmiausia ir turbūt svarbiausia – užsiimti patinkančia veikla, tada neliks laiko jokiems gripams, slogoms ar skausmams. Nebus kada sirgti. Gal ir kvailai skamba, bet reikia turėti užsiėmimą, ir pamirši apie ligas. Na gerai – lengviau prasirgsi.
Labai svarbu ir pomėgiai, saviraiška. Irgi atitolins mintis apie prastą savijautą.
Dabar madinga „rinkti žingsnius“, ir tai labai gerai, nes kraujagyslėms (ir ne tik) tai tikrai į naudą.
Reikia gerti daugiau vandens, reikia kuo daugiau judėti. Tą aš bandau daryti savo kieme – kaimynai turbūt juokiasi iš manęs, kai kone kas vakarą ratais aplink savo namą suku… Be to, kiekvieną rytą mankštinuosi.
Stengiuosi paskutinį kartą valgyti vėliausiai 19 valandą, tiesa, tai ne visada pavyksta.
Ko palinkėtumėte skaitytojams?
Be abejo, pirmiausia – sveikatos. Taip pat kviečiu lankytis koncertuose, akiai ir ausiai maloniuose renginiuose, nes jie suteikia daug puikių emocijų, kurios teigiamai veikia bendrą savijautą.
To paties – kuo daugiau sveikatos – skaitytojų vardu linkiu ir Jums!
Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė
Nuotraukose – Alvido Tautkaus gyvenimo akimirkos (muzikavimo pradžia, pirmoji įkurta grupė, kelionėje su žmona Stase, kartu su broliu Gintautu).
Nuotraukos – iš Alvido Tautkaus asmeninio albumo