Kažkada esu pagalvojęs, kad įdomu būtų sužinoti, kiek daugiau kaip per pusę amžiaus pavyko parašyti publikacijų, kiek jų yra išsisklaidžiusių po įvairius spaudos
leidinius: reportažų, interviu, informacijų, apybraižų, feljetonų, analitinių straipsnių… Jų „herojai“ – visuomenėje garsėję įmonių specialistai, statybininkai, žemdirbiai,
pedagogai, medikai, mokslininkai, kultūros ir meno žmonės… Laikas į užmarštį nusinešė publikacijas, kuriose dominavo su morale ir sąžine prasilenkusiųjų viražai, skundų
redakcijoms priežastys.
Net nepajutau kaip žurnalistika įsiveržė į mano, atrodė, dar tik ką buvusio profesinės mokyklos auklėtinio, statybininko, Vilniaus universiteto studento gyvenimą.
Domėjimasis jaunimo, įmonių, kultūros ir meno įstaigų, tarybinių ūkių veikla, jų problemomis, noras suvokti darbščių, autoritetą pelniusiųjų ir klystkeliais pasukusiųjų
mąstysenų skirtumus vis labiau skatino pažinti pasirinkto kūrybinio darbo „plonybes“, jį sutapatino su pomėgiu, kuriam išeiginis laikas neegzistavo.
Įklimpęs į vienos ar kitos problemos narpliojimo pinkles neretai prisimindavau vyresniosios kartos žurnalistų patarimą: įklimpai – stumk rašinį į šoną; jeigu ne už poros
valandų, tai rytojaus dieną tuos slenksčius nesunkiai peržengsi. Ir todėl, kad likimas suvedė su daugeliu kūrybingų kolegų, šį tą žurnalistikos dirvonuose pavyko nuveikti. Gal
čia ir a.a. Jadvygos Gečaitės pirmojo mano rašinio „Kauno tiesoje“„palaiminimas“ buvo lemtingas. „Neblogai tu apie tą talką surezgei. Tik, va, sėsk ir išmėtyk tai, be ko šis
rašinėlis gali apsieiti…“ Ko neišbraukiau pats, aštuoniolikmetis „profkės“ moksleivis, tekstuką pašvarino miesto laikraščio pramonės skyriaus korespondentė. O kai iš dviejų
puslapių teliko vienas, pasakė: „Po kelių dienų savo šedevrą galėsi skaityti mūsų laikraštyje“.
Nepasakyčiau, kad tie išbraukymai labai nudžiugino. Užtat savo mintis apie mūsų mokyklos talką Batniavos tarybiniame ūkyje perskaitęs dienraštyje iš kiosko net su
penkiais jo egzemplioriais pas grupiokus parlėkiau kaip ant sparnų. Toks sėkmingas 1961 – ųjų rugsėjo apsilankymas miesto laikraščio redakcijoje skatino čia užsukti vis dažniau.
Jeigu ne pas J. Gečaitę, tai pas a.a. Jeronimą Klimašauską, Juozą Jurkūną, kultūros ir mokyklų skyriuje – pas a.a.Mariją Macijauskienę, Vaidilutę Volskytę. Po kelių metų tapau dažnas svečias „Vakarinių naujienų“ Kauno skyriaus redakcijoje. Čia didelį geranoriškumą jaučiau iš a.a. Zenono Mikalausko, Liudos Šimonėlytės, Henriko Labanausko, Stanislovo Čyvo. Taip palaipsniui iš statybininkų brigados, turėdamas tik vidurinės mokyklos baigimo atestatą, ir įsispraudžiau į žiniasklaidos profesionalų gretas. „Jeigu nori, ateik pas mus, – atrodo, tebegirdžiu besišypsančio Z. Mikalausko balsą. – Artėja Dainų šventė – ten darbo užteks visai savaitei. O po to mokysiesi analizuoti redakcijoje ieškančių pagalbos gyventojų skundus.Va kokia krūvelė jų laukia eilės. Bet visa tai su sąlyga, kad stosi į Vilniaus universitetą“. Geriau suvokti informacinio žanro subtilybes padėjo darbas agentūroje „Elta“.
Didžiulė patirtis sukaupta aštuonerius metus dirbant pagrindinio šalies laikraščio „Tiesa“ korespondentu Kauno apskrityje. Čia tebesimokyta iš a.a. Arnoldo Čaikovskio, Henriko
Savicko, Petro Jankausko, Petro Naraškevičiaus, daugelio kitų žiniasklaidos asų. Plačiašakės žurnalistikos esmės suvokimas buvo labai reikalingas vėliau dirbant „Kauno
tiesos“ dienraščio skyriaus vedėju, leidžiant ir redaguojant laikraščius „Vakarinis Kaunas“, „Mano verslas“, „Kauno kraštas“.
Tokie mes, „pagyvenusieji“, esame – gyvenimo kelyje sutiktam nuoširdumui, geranoriškumui sentimentai per kraštus liejasi. Todėl, kad tokios žmonių savybės visada
buvo ir bus ugdančios naujų kartų brandą. Sakyčiau, laimingas tas miestas ar rajonas, jeigu jo laikraščio redakcijoje darbuojasi šią elementarią tiesą suvokiantys žurnalistai.
Juk tarpusavio santykiai kolektyve, bendravimo subtilybės su į redakciją užsukusiais žmonėmis, tikim tuo ar netikim, negali neturėti ryšio su mūsų rašiniais, su mūsų
požiūriu į tuos, pas kuriuos atveda redakcijos užduotis. Nemaloniai, labai nemaloniai nuteikia publikacija, persunkta jos autoriaus arogancija, puikavimuisi savo specialybe.
Kaip neprisiminsi „anų laikų“ žurnalistikos. Gyvenome, kaip sugebėjome, „kolaboruojančios“ valdžios padedami ir patys „kolaboruodami“, tą valdžią, valdininkus
ir kritikuodami, ir pagirdami, rašėme apie susikompromitavusius direktorius, partinių, profsąjungų organizacijų vadovus. Iš laikraščių puslapių neišnyko feljetonai, straipsniai
moralės, neūkiškumo temomis, tačiau patyčių, purvais drabstymosi juose nebuvo. Be abejo, niekas už tokias publikacijas nedėkojo – kritika yra kritika. Bet su žmonių
įžeidinėjimu ji nieko bendro neturėjo.
Nemanau, kad daug kas prieštaraus jei pasakysiu: šiandieninė žiniasklaida yra dviveidė. Viena, sakyčiau, patvorių, už savo žodžius neatsakanti, ta, su kuria bylinėjantis
galima neišeiti iš teismų. Kita – grįsta gilia analize, pagarba skaitytojui, sūpuota ir brandinta būtent tuo su žemėmis sumaišytu sovietmečiu. Ji ir buvo mano kūrybinės
veiklos pamatas, kurį padėjo kloti gyvenimo kelyje sutikti vyresnės kartos žurnalistai. Ir šiandien sentimentai jiems – dažnokas minčių palydovas.
Dėkojame Antanui už taiklią įžvalgą ir… visos LŽS Kauno apskrities skyriaus narių vardu sveikiname su sausio 25-ąją atšvęstu gražiu jubiliejumi – aštuoniasdešimtmečiu. Linkime Jums, Antanai, kuo stipriausios sveikatos ir kuo didžiausios sėkmės!
Nuotraukoje – teksto autorius Antanas Marčiulionis, ką tik LŽS Kauno apskrities skyriaus pirmininko Vido Mačiulio pasveikintas su garbingu jubiliejumi – aštuoniasdešimtmečiu:
