Vakar Ramūnas Zilnys (nuotraukoje) – žinomas ,,Lietuvos ryto” žurnalistas, muzikos apžvalgininkas, įvairių televizijos konkursų narys, pirmininkas, savo feisbuke parašė:
Atsibundi ryte, pasitrini akis, žvilgteli į laikrodį, supranti, kad jau prieš pusvalandį turėjai būt atsikėlęs, staigiai leki praustis, paknopstom rengiesi, o tada prisimeni, kad niekur tau skubėti nereikia.
Į Lietuvos rytą, iš pradžių – Kauno skyrių, atėjau 1999 metų sausio pabaigoje, neapsiplunksnavęs ir lengvai išsigandęs. Prabėgo 20 metų. Vakar buvo paskutinė mano darbo diena šioje žiniasklaidos bendrovėje.
Atsakant į dažnai tokiais atvejais užduodamus klausimus – ne, neatleido, ne, išeiti neprašė, išeinu savo noru, sprendimas brendo ne vieną mėnesį. Viskas tenkino, viskas buvo gerai, atsisveikiname draugiškai ir neturėdami vieni kitiems priekaištų (na, man jie gal ir turi, ką žinai, bet nesakė:).
Išėjau be jokių atsisveikinimo kalbų ar išlydėtuvių, sakau „iki“, o ne „sudie“, nes ką gali žinoti, gal ateityje dar susitiksime. Vieta, kurioje užaugau, visko išmokau, ji man visada išliks svarbi.
Dar liko keletas vėlesniam publikavimui Lietuvos ryte paruoštų įdomių interviu ir straipsnių, kurie pasirodys per artimiausius porą mėnesių – būtinai įmesiu čia nuorodas, kai jie pasirodys, kaip ir kai kurių kitų rašinių, kuriais per pastarąjį mėnesį nespėjau pasidalinti.
„Tai kodėl?“. Tiesiog, kai dvidešimt metų lygiai važiuoji tuo pačiu keliu, ateina akimirka, kai norisi sustoti, išlipt iš automobilio, giliai įkvėpt oro, apsidairyt ir pasukti vairą – labai įdomu pamatyt, kas ten, už posūkio. Žinau, nemažai tokį stažą vienoje darbovietėje turinčių žmonių jaučiasi panašiai.
Dėkui kolegoms, bendradarbiams, pašnekovams, tiems, kurie skaitė, kartais parašydavo komplimentą, o kartais aštriai kritikuodavo – su visais jumis buvo smagu. Dėkui muzikantams, televizijos, radijo ir kino žmonėms, kurie per du dešimtmečius priėmė į savo ratą ir leido jame pasijusti savu. Aš turiu nuojautą, kad mes dar susitiksime 😉
O dabar einu ramiai gert kavos ir klausyt Elnio Rago Miško vinilo, kurį vakar gavau dovanų paskutinę darbo valandą. Gera grupė, beje. Paklausykit ir jūs.
Nuotr. iš asmeninio albumo