Pamenate, yra tokia ,,klišė” – gyvenimo ruduo. Aš jums sakau – nesąmonė! Kodėl? Pamėginkim.
Jei jau kyla asociacija su krentančiais vaisiais ar net kokiu ten vytimu, tai tikrai kalba turėtų eiti ne apie gyvenimą. Galbūt apie kūną. Ir tiek. Biologija toks dalykas – jei niekas nežūtų, niekas negimtų. Tai ko čia sriūbaut? Susidėvėjo, atitarnavo, bet kokie rezultatai! Kokie vaikai! Kokie anūkai!
O gyvenimas niekaip nerudenėja. Jis tik arba eina šiknon (niekas kitas čia nekaltas, tik tu pats), arba šviečia visais metų laikais vienu metu. O jei jau tom durnom metaforom pažongliruot, tai tie, kas amžinam pavasary – nabagučiai. Užaugti ir likti infantilioj stadijoje – visai ne kas. Tipo – aš skraidau nerūpestingai su vėjeliu, myliu ten visaip iki dangaus, bet globokit mane, pasirūpinkite manimi, noriu būt reikalingas toks koks esu, romantizmas tai geroji mano pusė bla bla bla…
Žmogus tam ir gyvena tą gyvenimą, kad viską savy ir ugdytų, ir sutalpintų, ir pagal reikmę padalintų. Gali būti susimąstęs kaip žiema, derlingas kaip ruduo, gaivia dvasia kaip pavasaris ir pilnas pilnatvinės meilės kaip vasara. Nors šiaip – visi tie palyginimai yra niekai.
Gyvenimo duota apsčiai. Jis visoks. Visokį ir reikia gyvent priimant, imant, ragaujant, mėgaujantis, mokantis, klystant, nudegant, atsinaujinant.