Taip jau susiklostė gyvenimas, kad šiais metais miniu du svarbius savo gyvenimo įvykius.
Baigęs pradinę mokyklą, „metus likau namuose“ ir nebesimokiau. Priežastys buvo dvi: vidurinė mokykla – Židikuose, o iki šio bažnytkaimio iš mano Kentaučių kaimo – 7 kilometrai. Tolimas kelias nedideliam vyrui, tuo labiau, kad niekas kitas iš kaimynų vaikų didesnių mokslų nesiekė. O antroji priežastis – reikėjo „eiti į kolūkį“. Tuo metu kolūkiai gyveno tik pirmuosius metus ir visiems kolūkiečiams reikėjo rūpintis savo buvusia žeme: aparti, apakėti, pasėti, nupjauti, suvežti javus ir t.t. Mama viena tų darbų įveikti nepajėgė, tai mano, nors ir nestiprios rankos, buvo neblogos pagalbininkės. O nuo „ūkio darbų“ parėjęs, imdavau į rankas knygą, laikraštį.
Kartą žiūriu – Leonardas Lenkauskas iš gretimo kaimo rajono laikraštyje išspausdinęs žinutę! O kuo aš blogesnis? Tuo labiau, kad užėjęs apylinkės pirmininkas pasigyrė: mokyklai malkų atvežėme. Nieko nelaukdamas, brūkštelėjau “Komunistiniam rytojui” (taip skambiai vadinosi rajono laikraštis). Nekantriai laukiau kiekvieno naujo numerio, ir štai… “Ruošiasi naujiems mokslo metams” – skelbė pusriebė antraštė. Ir visas mano tekstas:
“Kentaučių pradinė mokykla ruošiasi naujiems mokslo metams. Mokyklos vedėjos drg. Žalimaitės ir apylinkės tarybos pirmininko drg. K. Kačerausko iniciatyva mokykla yra aprūpinta kuru naujiesiems 1951 – 52 mokslo metams. Artimiausiomis dienomis prasidės mokyklos remonto darbai.”
Ar reikia sakyti, kaip iš džiaugsmo daužėsi širdis, skaitant tuos paties parašytus žodžius. Tai buvo 1951 m. birželio 30 d.
Nuo to “mokyklos remonto” ir prasidėjo mano kelias į spaudą. Rašiau apie metalo laužo rinkimą, javapjūtę, gerą brigadininką, grūdų paruošas… apie daug ką, ką nugirsdavau, sužinodavau.
Vėliau, kai jau mokiausi Židikuose ir Vilniuje, dažną vasaros dieną su Leonardu Lenkausku “pasibalnodavome” dviračius ir leisdavomės į “medžioklę”. Apsukdavome nemažą ratą – iš Kentaučių pagelžkele beveik iki Mažeikių, o tada pro Bugenius, Ukrinus, Židikus namo. Vis sustodavome prie kolūkių kontorų. Mūsų, rašančiųjų į laikraščius penas būdavo sienlaikraščių medžiaga, valdybų posėdžių protokolai, agitaciniai stendai ir t.t, kitaip sakant, kas lengvai prieinama ir akivaizdžiai matoma. Kalbinti žmones dar nelabai drįsdavome.
O po kelionių pasidalindavome, kas ir apie ką rašysime ir į kokį laikraštį –ar į Mažeikius, ar į Sedos rajono (Židikai buvo Sedos rajono teritorijoje). Kartais neiškentę pakelyje susėsdavome į žolyną, ypač prie Ventos ir Varduvos upių, ir jau ten šį bei tą parašydavome.
Taip mes tapome “kaimo korespondentais” – tokiu skambiu vardu mus pavadino “Komunistinio rytojaus” redaktorius Butkus laikraščio aktyvo konferencijoje. O vėliau jau varsčiau ir respublikinių laikraščių duris, bandžiau kitų žanrų korespondencijų, reportažų, interviu vingrybes…Dabar, kai pasižiūriu į savo rašinių spaudoje krūvelę, ir pats nustembu: argi per 65 metus? Tiek daug popieriaus sugadinta”? Daugiau kaip 3200 publikacijų…Antrasis svarbus įvykis – pirmosios knygelės išleidimas. Rašyti į laikraščius, žurnalus, skelbti tekstus per radiją, žinoma, įdomu, bet kuris žurnalistas nesvajoja apie knygą? Aš irgi prieš akis turėjau puikių pavyzdžių: Jonas Avyžius, Alfonsas Bieliauskas, Edvardas Uldukis… juk pradėjo nuo žurnalistikos.
Jau buvau šiek tiek plačiau žinomas literatas. Vieną dieną išgirstu skambutį iš “Minties” leidyklos. Girdi, esame į leidybos planus įsirašę temą – pirmasis kolūkis Lietuvoje. Gal imtumeis?
Pasiūlymas buvo viliojantis. Lyg gelbėjimosi šiaudo, tuoj griebiausi enciklopedijos. Žinios skurdžios, bet jau supratau, nuo ko pradėti.
Nedelsdamas nuvažiavau į Akmeną. Keletą dienų paklaidžiojau jos apylinkėmis, susitikau su vienu kitu buvusiu kolūkiečiu, kiek įmanydamas stengiausi daugiau surinkti faktus ir atsiminimus apie tuos metus, rasti vieną kitą nuotrauką ar dokumentą.
Verčiau užrašus, “rikiavau”, ką sužinojęs ir vieną vakarą, užasidaręs virtuvėje, virš galvos džiūstant vaiko palutėm, parašiau pirmąjį sakinį: “Pavasaris jau. Ir Gulbinas, tas siauras, vingiuotas upeliūkštis, nebetelpa vagoje…”
Norėjau atitrūkti nuo sausos faktologijos, pasakoti vaizdais, įterpti kuo daugiau dialogų, visokių meninių priemonių. Man “darbo kabinete” švieselė degdavo iki vidurnakčio ..
O paskui – tai tenka patirti kiekvienam rašančiam – nekantrios laukimo dienos: kaip?
– Gerai, – sužinojau.
Iš štai 1966-ųjų balandžio 26 rankose laikiau savo knygelę „Jie buvo pirmieji“. Viršelis nelabai nuteikė: du arkliukai tempia plūgus ir verčia rudo dirvono vagas, o aukštai melsvame danguje švyti lyg ir saulė…Vėliau išleidau dar ne vieną apybraižą, o „labiau subrendęs“ – ir apysakų, novelių knygų, bet šita pirmoji…
Nuo tos atmintinos dienos praėjo, rodos, visai nedaug – tik 50 metų. Dvi sukaktys, tikriausiai nevertos didesnio kitų dėmesio, nebent pačiam autoriui…
Nuotraukose: Publikacijos autorius, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys Laimonas INIS
Ričardo Šaknio nuotraukos