Taip jau atsitiko, kad pirmoji mano knygelė, išėjusi Atgimimo metais (1989-aisiais) buvo „Platinę lietuvišką žodį“ (iš knygnešių ir jų rėmėjų veiklos Kaišiadorių rajone). Iš mano gimtinės nebuvo nei knygnešių, nei daraktorių, nė vienas nelankė valdiškos mokyklos, tačiau beveik visi mokėjo skaityti ir nė vienas neieškojo pažįstamo raštingo žmogaus, kad parašytų laišką sūnui, broliui, emigravusiems „į Ameriką“ ar kur kitur – patys šiaip taip jį sukurpdavo. Mat visi buvo pasimokę pas daraktorius iš knygų, kurias iš Tilžės atnešdavo knygnešiai. Tos knygos iš kartos į kartą buvo perduodamos vaikams, anūkams. Mano tėvai išsaugojo iki pokario metų, iki mano vaikystės ir, be kita ko, pirmąsias raides ir aš iš jų išmokau. Deja, aš savo vaikams jų perduoti negalėjau – 1948-aisiais, kai man buvo vos dešimt metų, mūsų trobelė Pajautų kaime, Onuškio valsčiuje, Trakų rajone ligi pat pamatų sudegė. Man labiausiai ir buvo gaila tų knygų, kantičkų, kalendorių, senų laikraščių, nuotraukų…
Man atsivėrė Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvai, į kuriuos mane įvedė prelatas Stanislovas Kiškis. O archyve iškart papuolė aplankai, kuriuose buvo medžiagos apie kunigus, kurie lietuviškos spaudos draudimo metais rūpinosi knygnešyste, slaptų lietuviškų mokyklų steigimu. Pagal tą medžiagą, papildęs kitais faktais iš kitur, ir parengiau publikaciją Kaišiadorių rajono laikraščiui. Ja susidomėjo Kaišiadorių viešoji biblioteka. Nusprendė surengti pirmąją lietuviškos spaudos atgavimo šventę Kaišiadoryse. Į ją pakvietė ir mane. Tuščiomis eiti į ją buvo nepatogu ir aš paprašiau kaišiadoriškės spaustuvės, kad ji tą mano ilgą publikaciją rajono laikraštyje išleistų atskiru leidinėliu. Taip ji ir padarė…
Tai buvo vargana knygelė. Spaustuvė neturėjo geresnio popieriaus, o viršeliui kažkur sandėlyje rado seno vyniojamojo popieriaus, iš jo padarė viršelius. Be to, dar buvo glavlitas (cenzūra), o aš neturėjau leidimo spausdinti knygelę. Tačiau supratingi spaustuvininkai rizikavo: išspausdino be leidimo. Koks buvo džiaugsmas, kai per minėjimą Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje beveik kiekvienas renginio dalyvis galėjo gauti prisiminimui šią primityviu būdu išleistą knygelę. Jos leidėju užrašiau Lietuvos (ne LTSR, koks tada dar buvo jos oficialus pavadinimas) kraštotyros draugijos Kaišiadorių rajono skyrius (tuo metu aš buvau šio skyriaus pirmininko pavaduotojas).
Nuo šios kukliausios knygelės prasidėjo mano ilgas ilgas kelias knygnešystės bei daraktorystės veiklos baruose, kuris nusitiesė ligi šiol. Ta tema ir toliau rašiau. Netrukus susikūrė Lietuvos kultūros fondo Knygnešio draugija, kurios pirmininkė ir tapo šios draugijos kūrimo iniciatorė doc. Irena Kubilienė. Prie šios draugijos ištakų, pirmųjų žingsnių buvau ir aš. Gražiausius prisiminimus paliko knygnešių bei daraktorių ainių, kitų draugijos entuziastų krivūlės (susirinkimai) Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Edukologijos universitetas), spaudos konferencijos, daugybė renginių.
Glaudūs ryšiai užsimezgė su Trakų rajono Knygnešio draugijos nariais, ypač su Trakų viešosios bibliotekos skyriaus vedėja Jadvyga Kulikiene (Lesmanavičiūte). Ji labai aktyviai ėmėsi veiklos. Jos pastangomis bibliotekoje buvo surengtas knygnešių anūkų vakaras, buv. Onuškio parapijos klebono, kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino gimimo 100-ųjų metinių minėjimas (1989). Šis klebonas bendravo su knygnešiais (pvz., Mečislovu Stankevičiumi, parašė apie jį biografinę apybraižą), puoselėjo lietuvybę Vilnijos krašte. Ne be jos rūpesčio Onuškio kapinėse ant knygnešių M. Stankevičiaus, S. Banuškevičiaus ir A. Didiko buvo pastatyti ir iškilmingai pašventinti mediniai tautodailininkų koplytstulpiai.
Neužmirštamą įspūdį paliko iškilmės Vievyje (tuo metu jis priklausė Trakų rajonui): prie namo, kuriame gyveno daraktorius lietuviškos spaudos platintojas, lietuvybės puoselėtojas vaistininkas Jurgis Milančius ir rašytoja Sofija Pšibiliauskaitė (Lazdynų Pelėda). Buvo atidengta memorialinė lenta. Renginyje atstovavau Knygnešio draugijai, tariau padėkos žodį. Būrys dalyvių nuėjo į Vievio kapines prie J. Milančiaus kapo. Būrio priekyje su trispalve ėjo Justinas Rinkevičius, žinomas dainininkas, žymaus dirigento Gintaro Rinkevičiaus tėvas. Su J. Kulikiene surinkome aplankus medžiagos apie keliolika knygnešių ir daraktorių; skelbėme apie ją Trakų bei Kaišiadorių rajonų spaudoje.
Netrukus parengėme ir mudviejų knygelę „Trakų krašto knygnešiai“ (1990). Ją išleido Trakų centrinė biblioteka, o spausdino Trakų spaustuvė. Poligrafiniu požiūriu tai buvo irgi varganas leidinys – melsvo kartoninio popieriaus viršeliais. Jos 500 egz. tiražas buvo beregint išplatintas (išdalintas). Susidomėjimas buvo didžiulis.
Knygelė „Trakų krašto knygnešiai“ neliko užmiršta ir vėlesniais laikais. Po 14 metų – 2004-aisiais – iš jos publikacijų, papildant naujais rašiniais, Trakų viešoji biblioteka, minėdama lietuviškos spaudos atgavimo 100-metį, išleido naują knygą „Tai buvo mūsų kelias. Trakų krašto knygnešiai ir daraktoriai“. Jos tiražas 3000 egz. Knyga gražiai išleista, kietais viršeliais.
Vienu iš Knygnešio draugijos veiklos atramos punktu tapo Kietaviškių pagrindinė mokykla Kaišiadorių rajone (dabar Elektrėnų savivaldybė). Mokykloje dirbo žinoma krašotyrininkė, visuomeninio muziejaus vedėja Danutė Gudelienė. Mokiniai surinko 340 kg spalvotojo metalo P. Rimšos skultūrai „Knygnešys“ nulieti, palaikė glaudžius ryšius su Apolonija Grybauskiene, knygnešio Motiejaus Grybausko anūke, užrašė kietaviškėnų atsiminimus apie daraktorę Oną Lisauskaitę ir t. t.
Kasmet iškilmingai buvo minimos lietuviškosios spaudos atgavimo metinės. Knygnešio draugija ir Kietaviškių žuvininkystės ūkis įsteigė respublikinę kun. Silvestro Gimžausko literatūrinę-publicistinę premiją rašantiems knygnešystės ir daraktorystės temomis. Minėjimuose yra dalyvavę istorijos mokslų daktaras Antanas Tyla, prof. Bronius Raputis, doc. I. Kubilienė, kiti žymūs mokslininkai, visuomenės veikėjai. Nors pagrindinė šių renginių organizatorė mokyt. D. Gudelienė mokykloje jau nebedirba, tačiau jos veikla – kad ir ne tokiu plačiu mastu – tęsiama. Mokykloje veikia jaunųjų knygnešių būrelis, naujais eksponatais papildomas mokyklos muziejus.
Mielai buvo bendrauta su žiežmariške Sofija Stase Aganauskiene bei jos anūku Justinu, vidurinės mokyklos moksleiviu, kuris vis atvykdavo į knygnešių ainių renginius ir padainuodavo savo senelės Agotos Tumosaitės-Prūsaitienės dainų apie knygnešių gadynę. Tos dainos turi gražią istoriją. Agota Tumosaitė jų mokėjo galbūt keliasdešimt, tikriausiai ir pati jas kurdavo, o prieš mirtį panoro, kad duktė Stasė jas užrašytų. Duktė taip ir padarė. Nebeatsimenu, kokiais keliais A. Tumosaitės dainų sąsiuvinis pateko į mano rankas, bet aš tas dainas parengiau leidybai ir knygnešio draugija jas išleido.
Į knygelę „Knygnešių dalia“ sudėtos 26 Agotos Tumosaitės-Prūsaitienės dainos. Prof. Viktorija Daujotytė knygelės įvade rašė: „Įspūdinga vien tai, kad tokios dainos pasiekė mūsų laiką iš knygnešių lūpų, tad jos turi autentiškos patirties spalvų. Savita pasakojimo intonacija <…> Tai ne poetų sukurta poezija, žavinti meno jėga. Tai greičiausiai mūsų kultūros metraščiai, žmogaus dvasios taurumo liudininkai. Šie žodžiai išdainuoti ir išraudoti. Agota Tumosaitė-Prūsaitienė turi dar ir didelį moralinį argumentą. Ji – knygnešė. Lietuviams šis žodis tebėra šventas“.
Skaityti tokį prof. V. Daujotytės įvertinimą buvo be galo malonu. Knygelė buvo išleista 1991 metais Kaišiadorių spaustuvėje. Tiražas 300 egz. Tais pačiais 1991-aisiais „Raštijos“ leidykla Vilniuje išleido ir mudviejų su doc. Irena Kubiliene parengtą knygelę „Knygnešys Vincas Bielskus ir „Sietynas“. Nežinau iš kur doc. I. Kubilienė buvo gavusi V. Bielskaus atsiminimų sąsiuvinį. V. Bielskus atsiminimus rašė Sibire, Tomsko srityje, Parbigo rajone 1950 m. pradžioje. Tuo metu jis ėjo 79-uosius. Knygelė buvo išleista 1000 egz. tiražu. Be Knygnešio draugijos, knygelės leidyba rūpinosi ir Marijampolės Kraštotyros draugija. Įdomu, kad ši knygelė sulaukė ir antrojo papildyto leidimo, nes čia randame V. Bielskaus atsiminimų, biografinių duomenų, kitos vertingos ir įdomios medžiagos…
1991 m. Vilniuje buvo surengta trijų Baltijos valstybių XVI istorikų konferencija „Baltijos mokslų istorijos fragmentai“. Kadangi aš, rašydamas apie knygnešius ir daraktorius, plačiai naudojausi Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvais, tai man buvo pasiūlyta parengti konferencijai pranešimą „Apie knygnešius vyskupijos archyvuose“. Tą aš ir padariau – pranešimą parengiau ir skaičiau jį konferencijoje. Pranešimo tezės buvo paskelbtos atskirame leidinyje, skirtame šiai konferencijai (p. 108).
Bendravau su operos dainininko Vlado Časo šeima. Per ją susipažinau su kai kuriuo gydytojos ir literatės Agnietės Ambraziejūtės-Steponaitienės (1891 – 1980) kūrybiniu palikimu. Iš jo atrinkau dalį rašinių daraktorystę: Knygnešio draugija išleido mano parengtą knygelę „Mokėmės daraktorinėje…“ (1990). Spausdinimo išlaidas iš dalies finansavo Časų šeima. Knygelė buvo išleista 300 egz. tiražu. Spausdino Kaišiadorių spaustuvė. A. Ambraziejūtė-Steponaitienė pasirašinėjo Žvirgždės slapyvarde.
1990 – 1991 metais buvo išleista dar kelios mano knygelės – „Ištikimi gimtajai kalbai. Apie Kaišiadorių krašto knygnešius, daraktorius ir jų rėmėjus“, Nusilenkimas knygnešiams ir daraktoriams“ ir t. t. Keliasdešimt rašinių pasirodė periodinėje spaudoje. Už publikacijas knygnešystės ir daraktorystės tema Lietuvos kultūros fondo Knygnešio draugijos ir Kietaviškių žuvininkystės ūkio kun. S. Gimžausko konkurse 1991 m. gegužės 7 d. buvo pripažintas laureato vardas. Iškilmės buvo surengtos Kietaviškių pagrindinėje mokykloje.
*
Praėjo ketvirtis amžiaus… Kokie dabar mano ryšiai su Knygnešio draugija, kiek ar dalyvauju jos veikloje. Nėra ko norėti, kad veikla ir šiandien taip kunkuliuotų kaip anais Atgimimo laikais. Išaugo nauja karta, atsirado naujos aktualijos, nauji kultūros ryšiai. Tai gerai. Gyvenimas nestovi vietoje. Tačiau vis dėlto yra dalykai, kurie istorijos įvykių rinkinyje išlieka pastebimi, neužmirštami, prisimenami. Toks yra ir keturiasdešimt metų (1864 – 1904) trukęs knygnešystės ir daraktorystės sąjūdis Lietuvoje. Unikalus reiškinys Europos tautų istorijoje.
Knygnešystė ir daraktorystė Lietuvoje mane domina ligi šiol. 2015 m. Knygnešio draugija išleido mano straipsnių rinkinį „Knygnešių dalia“ (K., „Naujasis lankas“). Tai publikacijos iš anksčiau išleistų knygelių, iš periodikos, įdėta ir šiek tiek naujų rašinių. Man džiugu, kad knyga susilaukė mokslo žmonių, ir eilinių skaitytojų dėmesio. Išsamią recenziją apie knygą parašė dr. Regina Norkevičienė – „Ir Kaišiadorių kraštui, ir Lietuvos kultūros istorijai“ („Tautotyros metraštis“, V t., 2014). Palankios recenzijos pasirodė „Gintaro gimtinėje“ (2015, nr. 2 ir 2015, nr. 5), kitur.
Tolsta mūsų brandaus amžiaus metai, tampame senjorais, o kai kurie, su kuriais bendravau Atgimimo laikais, jau ir Amžinybėje. Kad ir epizodiškai, bet visada miela susitikti su doc. I. Kubiliene, išgirsti vieną kitą žinelę apie Benjaminą Kalužkevičių, knygnešio anūką, kelių knygų autorių, dabar gyvenantį Kaune. Knygnešių renginiuose ar kur kitur vis dar tenka susitikti su D. Gudeliene, istoriku Kaziu Misiumi. Prisimenu Vincą Lozoraitį, knygnešio P. Olekos anūką, tremtinį. Su juo artimai bendravome Kaišiadoryse. Jis rašė „Kaišiadorių aidų“ laikraščiui, aš padėjau jam parengti atsiminimų knygelę „Kelias tremtin“. Knygnešių dvasia neblėsta.
LDS ir LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešiniai: Juozo Laurinavičiaus draugiškas šaržas; žurnalistinės kasdienybių istorijos