Šią, 2017-ųjų lapkričio savaitę, Kaune dalyvavau Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje organizuotame seminare, skirtame regioninei žiniasklaidai. Kartu su kolegomis iš visos Lietuvos klausiausi puikių pranešimų apie Europos Sąjungos sunkumus, ateities prognozes, išlikimo sąlygas ir t. t. Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius moderavo diskusiją, kurioje apie Europos Sąjungos ateitį diskutavo Kauno technologijos universiteto Europos instituto direktorius Vygaudas Ušackas, Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros dėstytojas, žurnalistas Rytis Zemkauskas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja Margarita Šešelgytė, o jiems pavymui savo nuomonę šiais klausimais aktyviai reiškė ir auditorija.Nesiplėsiu aprašinėdama, kas ką pasakė ar prognozavo (tai – atskira tema), tačiau noriu paliesti, mano nuomone, svarbų dalyką, kurio, kaip matyti, nelabai suvokė, o gal sąmoningai nenorėjo suvokti garsūs pranešėjai.
Štai visi jie akcentavo, kaip svarbu, kad žurnalistai rengtų publikacijas, kuriose atsispindėtų Europos Sąjungos privalumai, dosni pagalba mūsų šaliai, kita pozityvi informacija. Viskas gerai, visa tai žurnalistai puikiai mato. Tačiau ar pranešėjai žino, kad žurnalistas – tik įrankis redaktoriaus, o dar tiksliau – leidinio savininko rankose!
Neįsivaizduoju, kad kurio nors nacionalinio dienraščio žurnalistas savo iniciatyva aprašytų, pavyzdžiui, už ES lėšas puikiai pagerintą kokio nors bažnytkaimio infrastruktūrą ir galėtų tikėtis, kad toks straipsnis bus išspausdintas! Už dyką. Ar popieriniame variante, ar internetiniame to leidinio puslapyje. Taip ir matau leidinio redaktoriaus (savininko) išsprogdintas akis ir didžiausią nuostabą veide – kas tavęs prašė tokį straipsnį parašyti? Su kuo suderinta? Kiek sumokėta už tai?
Taip drįstu rašyti, nes pačiai kadaise tekę su tokiais dalykais susidurti. Nereikėjo nė europinio projekto – gavau informacijos, kad vienoje Kauno ligoninių gauta ir pradėjo veikti moderni medicininė aparatūra, kurios dėka ligoniai greičiau sulauks svarbių medicininių tyrimų, jiems greičiau bus galima skirti reikiamą gydymą.
Argi tai ne džiugi naujiena nuo nepritekių ir taip suvargusiems senoliams? Parašiau ir skubiai išsiunčiau redaktoriui (tuo laiku dirbau viename respublikiniame dienraštyje). Ir ką jūs manot? Paskambino man redaktorius ir tiesiai paklausė – kas manes paprašė apie tai parašyti. Suprask – kas sumokės už tai, kad bus publikuota tokia žinia. Niekas – atsakiau. Pati nusprendžiau, kad tai bus džiugi naujiena gyventojams. Ką išgirdau, necituosiu…
Tai va, ponai, nejau jūs esate tokie naivūs, kad tikitės, jog šiais visuotinio pasipinigavimo laikais leidinio vadovas gerą žinią spausdins už dyką? Nusispjaut jam į žurnalisto moralę ir geras intencijas! Svarbiausia – pinigai! Už pinigus galima spausdinti ir priešišką Lietuvai propagandą, ir netikslią, iškraipytą, tendencingą informaciją, už pinigus galima paruošti interviu su Lietuvos atžvilgiu piktai nusiteikusiu ir to nė neslepiančiu garsiu tautiečiu, kuris pristatomas kaip šalies patriotas; už pinigus galima viską padaryti, ko paprašys užsakovas…
Tik va žurnalistas, kuriam pavedama tokia užduotis, jaučiasi nepavydėtinai. Aišku, jei jis dar nepraradęs sąžinės, padorumo ir etikos. Aš galiu didžiuodamasi pasakyti, kad tokiomis sąlygomis darbas buvo man nepriimtinas, ir pakelta galva tokių pareigų atsisakiau. Tačiau pažįstu ne vieną kolegą, kuris iki šiol dirba „kaip liepta“…
Pyksta, kremtasi, nervinasi, gavęs užduotį „sudirbti europinę iniciatyvą“, ar ką nors panašaus, bet uoliai lenkia galvą savo ponui… Gėda man dėl tokių kolegų. Taip ir norisi jų paklausti – nejau jūs nerastumėte darbo, kad jaustumėtės gerai? Netampomi už virvutės? Ne marionetės stambiųjų žiniasklaidos bosų rankose?
Dar liūdnesnė situacija, kai to paties boso rankose – didelė dalis Lietuvos žiniasklaidos! Daryk tu ką nori, nerkis iš kailio, bet jei žiniasklaidos grupės savininkas ES atžvilgiu nusiteikęs skeptiškai (kas žino, gal jam šiais visuotinio pasipinigavimo laikais labai apsimoka tokiu būti?), niekada dienos šviesos neišvys jokia gera naujiena apie ES pagalbą Lietuvai, apie ES privalumus… Na, nebent būtų solidžiai sumokėta…
Liūdna. Deja, tokia šiandienos žiniasklaida.
Nuotraukoje: Publikacijos autorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos narė, tikroji meno kūrėja Virginija Grigaliūnienė
Nuotr. iš asmeninio albumo