,,Tepadeda mums ,,Nemunas“, - rašo naujoji savaitraščio vyr. redaktorė Erika Drungytė

www.kaunozurnalistai.lt inf.

2016-ųjų rugsėjo mėnesį pasirodęs dvisavaitinis Kauno kultūros ir meno leidinys ,,Nemunas“ iš pirmo žvilgsnio neatrodo pasikeitęs. Tačiau ,,Nemuno“ metrikoje yra vienas pakeitimas: ,,Vyriausioji redaktorė: Erika DRUNGYTĖ”.

Kaunietė poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė E.Drungytė šiame poste pakeitė kolegą Viktorą RUDŽIANSKĄ. Lietuvos rašytojų, bet ir žurnalistų sąjungų narys savanoriškai paliko garbingą, bet sunkų vyr. redaktoriaus darbą…

Du tūstančiai ketvirtaisiais metais talentingas žurnalistas ir poetas Viktoras Rudžianskas, gimęs, augęs ir gyvenantis prie Nemuno, tapo jo vardu pavadinto savaitraščio vyriausiuoju redaktoriumi. Žurnalistų sąjungos Vytauto Gedgaudo ir rašytojų sąjungos ,,Poezijos pavasario“ laureatui V.Rudžianskui buvo nelengva tęsti nuo I967 leisto žurnalo tradicijas. Tačiau mūsų kolega savo kūrybiniais ir organizaciniais yriais sugebėjo ,,Nemuną” plukdyti net dvylika metų. Rūpesčių visada buvo daug. Redakcijai nuolat stigo lėšų, kurių lyg išmaldos reikėjo prašyti valdžios kabinetuose…

LRS ir LŽS narys Viktoras Rudžianskas (nuotraukoje) nepadeda į šalį plunksnos. Jis toliau vadovaus leidyklai ,,Kauko laiptai“, ne tik redaguos kitų kūrinius, bet ir pats rašys. Gal ir internetinė svetainė kaunozurnalistai.lt sulauks įdomių publicistinių rašinių, kuriais jis kažkada džiugino laikraščio ,,Ūkininko patarėjas” skaitytojus savo ,,Minčių brastose“.

Erika Drungytė gimė 1971 m. sausio 27 d. Kaune. Klaipėdos universitete studijavo lietuvių filologiją ir režisūrą.

1996 – 2002 doktorantūros studijos VDU, lektorė. 2002 m. apsigynė daktaro disertaciją Vytauto Didžiojo universitete.

Įvairių kultūros renginių organizatorė, projektų dalyvė. Įskaitė lietuvių poetų eilėraščių nacionalinio Lietuvos radijo laidose „Vidurnakčio lyrika“, 1995 – 1996 m. laidų „Literatūros akiračiai“ vedėja.

Nuo 1999 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. 1998 m. lietuvių literatūros lektorė Latvijos universitete. Nuo 2002 m. „Poetinio Druskininkų rudens“ ekspertų tarybos narė. Nuo 2010 m. LRS valdybos narė. Almanacho „Poezijos pavasaris 2011“ sudarytoja.

1995 m. Klaipėdos universiteto literatūros kūrybinio konkurso laureatė. 1997 m. pelnė apdovanojimą už geriausią debiutą „Poezijos pavasaryje“. 2003 m. „Poezijos pavasario“ naktinių skaitymų laimėtoja. 2004 m. įteiktas savaitraščio „Nemunas“ „Darbščiosios pelės“ prizas. 2008 m. įteiktas „Poezijos pavasario“ Kauno radijo ir televizijos prizas už knygą „Rūkas ir vėjas“.

2009 m. įteikta Salomėjos Neries vardo premija už eilėraščių knygą „Rūkas ir vėjas“. 2010 m. premija už pasaulio poezijos vertimus į lietuvių kalbą už latvių poetų Arvio Vigulo eilėraščių vertimus ir Lianos Langos eilėraščių knygą „Vienišieji“. 2010 m. „Literatūrinės lapės“ prizas festivalyje „Literatūrinė Panevėžio žiema“.

2013 m. UAB „Kauno vandenys” prizas už latvių poezijos antologijos „Pavasaris bus kaip visuomet” sudarymą ir vertimą (Poezijos pavasaris – 2013).

Pirmajame savo redaguojamo leidinio ,,Nemunas” puslapyje vyr. redaktorė Erika Drungytė (nuotraukoje) pateikė ,,Nė žodžio apie šliuzus“:

Ruduo. Pilna vandens ir obuolių. Net nežinai, ko gausiau. Ir tai, regis, yra gera. Tik obuoliai dėl vandens pūva. Bet tų obuolių tiek daug, kad ir be vandens didesnė dalis pasmerkta.

Ką daro sodininkas? Kaip jis bendrauja su rudeniu? Su lietaus neišvengiamybe? Su savo obelimis ir jų vaisiais?

Kai mėgini kažką išspręsti – surinkti turgaus dienai gražiausius vaisius, selekciniu būdu atrasti sėklai tinkamą egzempliorių, suteikti estetikos vejai, pasirodyti kaimynams, koks esi rūpestingas, – kyla klausimai.

Bet jei tiesiog būni, stebėdamas, mėgaudamasis, visada matai, koks gražus yra obuolys: ir gilioj ryto rasoj blizgantis, ir pūvantis ant terasos grindų, ir stoiškai kybąs žliaugiant blizgia odele vakaro lietui, ir brėkšmos akimirką išnyrąs iš rūko…

Mes visi esam proceso dalyviai. Viskas vyksta šiandien. Kartais pakanka nieko nedaryti – savaime nykstantys daiktai irgi yra gražūs, nebūtina jų gelbėti dėl taip vadinamos pareigos. Kartais dėl kitų metų derliaus būtina išrinkti sveikiausią ir skaniausią vaisių, kad sodas vešėtų ir būtų atsparus ligoms. Dar kitu kartu privalu pasidžiovinti saują kitą antaninių, nes tradiciniam Kalėdų stalui labai derės.

Kultūros žmonės kuria šiuolaikinio pasaulio mitologiją. Joje į visumą jungiami įvairūs realūs dalykai iš skirtingų laikų, prasimanytos istorijos ir siekiamybės, interpretacijos ir jutimai, dialogai ir polilogai, stereotipai ir tabu nepaisantys proveržiai. Kaip su kūryba ir kultūros modeliuotojais pasielgs laikas – žino gal tik amžinasis sodininkas. Bet archyvai – dalis žmonijos istorijos, kuri kuo pilnesnė, tuo įdomesnė.

Pamatykime įvairiausius sodo obuolius, sukurkime apie juos šiuolaikinį mitą visomis meno formomis, pakalbėkime apie vandens reikšmę skirtingiems objektams skirtingose situacijose, dalinkimės kontroversiškiausiomis idėjomis apie pilnatvinį sodą.

Ir tepadeda mums „Nemunas“.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

,,Tepadeda mums ,,Nemunas“, – rašo naujoji savaitraščio vyr. redaktorė Erika Drungytė