Praėjo 25-eri metai nuo lemtingų sausio 13-osios įvykių. Yra nemažai dokumentinės medžiagos, tačiau tos dienos prieš tragediją ir po jos, kiekvienas lietuvis išgyvena savaip. Sausio 12-ją tie, kurie nebuvo Vilniuje prie Televizijos bokšto ar Parlamento, sekė įvykius per televiziją. Kai nutilo diktorės Eglės Bučelytės paskutiniai žodžiai ir atėjo gūdi naktis, informacijos krūvį perėmė Kauno televizija ir radijas.Paryčiais informacija apie žuvusius ir sužeistus darėsi platesnė, bet ar galima buvo galvoti apie ramų miegą. Reikėjo ką nors daryti. Mano šeimos bute buvo 84-tus einanti mama ir besilaukianti duktė, kurios tradiciškai ragino nesikišti jų manymu į politiką, tačiau krikščioniškai išugdyta tiesos samprata diktavo kitką.
Jau keleri metai buvau Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas taip pat išrinktas Lietuvos kultūros fondo Kauno skyriaus pirmininku, turėjau kai kuriuos ryšius su Maskvos muziejininkais.
Pirmiausia paskambinau analogiško kultūros fondo Maskvos atstovui Valentinui Karpovui ir Kremliaus Ginklų rūmų (Oružeinaja palata) vyriausiajai fondų saugotojai dr. Jelenai Tichomirovai. Taip pat buvusio politinio kalinio, dailininko Piotro Belovo žmonai Bielovai, nes prieš pusmetį muziejuje buvom surengę jo parodą. Kremliaus muziejininkams atvežus parodą ,,XVII a. Ginklų rūmų fondų kolekcijos“, bendravome pakeliant mūsų trispalvę karo muziejaus sodelyje 1988 metais. Mes planavome savo ginklų kolekciją parodyti Maskvoje.
Maskviečių prašiau, kad informuotų visus savo pažįstamus, bendradarbius, artimuosius, kad Lietuvoje vyksta smurtas. Su kai kuriais teko susitikti vėliau, Jelcino laikais 2002 metais pirmosiose Jaunimo žaidynėse ir olimpizmui skirtoje tarptautinėje konferencijoje M. Lomonosovo universitete. Išsiaiškinau, kad kolegos maskviečiai – padorūs rusai, žydai sąžiningai įvykdė mano prašymą. Tačiau tai nebuvo valstybinio rango žmonės, todėl dar paskambinau seno bičiulio, vėliau žurnalistu dirbusio Raimondo Skopo tėvo draugui, antrojo pasaulinio karo dalyviui, buvusiam Lietuviškosios divizijos veteranui, iš kurio gavau TSRS (SSRS) Aukščiausios tarybos (AT) budinčiojo telefoną.
Kaip nekeista, telefonas veikė. Atsiliepė vyriškas balsas. Prisistačiau. Nežinau ar naivumas ar didelė neapykanta brutalumui ir prievartai suteikė drąsos. Pasakiau, kad Vilniuje liejamas taikių žmonių kraujas, informuokite AT darbuotojus. ,‚Chorošo“ (gerai ) – abejingu balsu pasakė…
Kauno TV apie 8 val. informavo, kad nuo tuometinio „Kauno“ kino teatro norinčius vykti į Vilnių laukia autobusai. Paskambinau broliui. Pas jį du mažyliai, sutarėme susitikti. Autobuse buvo ir daugiau pažįstamų kauniečių. Su savim turėjau tranzistorinį radijo imtuvėlį ir gidui skirtą mikrofoną su garso stiprintuvu.Viena ausimi gaudžiau pranešimus iš Seimo ir per mikrofoną perduodavau bendrakeleiviams.
Garsas per radiją dažnai nutrūkdavo, anteną sukinėti padėjo brolis. Kažkur prie Grigiškių įstrižai greitkelio stovėjo kariškas transporteris BTR. Autobusų nestabdė. Vilniuje, Konarskio gatvėje prie senųjų ir naujųjų Radijo ir i Televizijos rūmų durų lyg išpampę vorai stovėjo su storomis neperšaunamomis liemenėmis, šalmais, ir „kalašnikovus“ atstatę apsišaukėlio RTVR boso Kasperavičiaus sargai. Devynaukščio pastato kai kurie langų stiklai buvo išbyrėję, kai kurių įtrūkimai užklijuoti popierinėmis juostomis.
Pylimo gatvė buvo užkimšta autobusais ir kitokiu transportu. Pavyko įsisprausti maždaug ties ta vieta, kur dabar yra Žurnalistų sąjungos namai. Patraukėme prie Seimo rūmų. Minios žmonių giedojo, verkė. Į aikštę priešais Nacionalinę biblioteką atvyko gal šimtas milicininkų, kad saugotų mus nuo jedistveninkų išpuolių. Prie centrinių rūmų sutikau seną pažįstamą nuo Sąjūdžio laikų, Seimo narį, TSRS AT deputatą Vaidotą Antanaitį, kuris Lietuvos pavedimu vedė derybas su Maskva ir buvo tik grįžęs su vienu aukštu Sovietų emisaru (atrodo, Sliunkovu). Abu per minią veržėsi į seimo pastatą. Per rūmų langą žmones ramino Vytautas Landsbergis.
Grįžus į Kauną sužinojau, kad žuvusio prie televizijos bokšto kauniečio Tito Masiulio laidotuvėms organizuoti sudaryta penkių žmonių komisiją, kurios nariu esu ir aš. Su pirmuoju Kauno meru Vidmantu Adomoniu aptarėme veiksmus. Nutarta velionį šarvoti Karo muziejuje, o laidoti Petrašiūnų kapinėse. Didžiojoje salėje pakylą įrengti padėjo Pramprojekto, kuriame dirbo Tito Masiulio mama, vadovybė.
Jau pirmąją dieną prie muziejaus ir Laisvės paminklo buvo uždegta tūkstančiai žvakių, su gėlėmis ir vainikais vis rinkosi žmonės. Laidotuvės atrodo, buvo nukeltos į savaitės vidurį, o gal dar vėliau. Apie tai, pavojingų įvykių verpete, negalėjome tiksliai visuomenės informuoti. Reikėjo laukti medicinos ekspertų išvadų ir kitų juridinių formalumų, pirmiausia aukas palaidoti Vilniuje.
Kauno televizija nuo pirmosios nakties su vertėjais plušėjo ištisas savaites, o aplink redakcija buvo sunkvežimių ir kitokios technikos barikados, todėl TV studijon patekti galėjo tik savi žmonės. Informaciją apie velionio šarvojimą turėjome nuolat koreguoti. Bene du vakarus minios nutįso nuo muziejaus toli į šalutines gatves. Pagrindiniai minios sparnai buvo Donelaičio ir V. Putvinskio gatvės. Visi laukė, kada bus atvežtas karstas su Tito Masiulio palaikais.
Kažkurią naktį, apeidami belaukiančius žmones, vieną minios pabaigą pamatėme Parodos kalne, kitą – prie Saulės gimnazijos. Sunku buvo žmones įtikinti, kad šiandien nužudytasis dar nebus pašarvotas. Tačiau jau tiksliai žinojau laidotuvių dieną, todėl paruošiau trumpą tekstą ir nuvykau į Kauno televiziją. Kad netrukdyčiau, pamojau tuomet eteryje tiesiogiai dirbusiam redaktoriui Vidui Mačiuliui, kad perskaitytų darbuotojų jam perduotą pranešimą, tačiau žurnalistas man pamojo, kad prieičiau ir pats tai padaryčiau.
Kreipiausi į kauniečius, todėl laidotuvių dieną prie muziejaus susirinko pusė Kauno. Nuo balkono man teko vesti atsisveikinimo ceremoniją. Greta buvo Tito mama, kiti artimieji, laidojimo komisijos nariai. Karstas su Tito palaikais buvo išneštas prie pat Donelaičio gatvės, kad būtų patogiau privažiuoti karstą vežantį automobiliui. Ir atsitiko tai, ko negalėjom numatyti. Į katafalką nešikai karsto nekelia…Kodėl, neaišku, prasidėjo spėliojimai…Žmonės ištisa jūra – stovi petys petin, mobilių telefonų nebuvo, nėra ko paklausti.
Prie mikrofoną skelbiu, kad karstas įkeliamas į atvirą automobilį, o palydinčius prašome sėsti į greta esančius miesto autobusus ar į nuosavus automobilius. Pamatome. Vyrai pakelia karstą ant pečių ir žengia Donelaičio gatve. Per gedulingą vakarienę paaiškėjo, kad vienos jautrios kaunietės pasiūlymu, kuriam šalimais buvę žmonės pritarė, žuvusiojo palaikus nuspręsta rankomis nešti į Petrašiūnų panteoną.
Po monsinjoro Alfonso Svarinsko, muziejuje kalbėjo ir Tito Masiulio pirmoji mokytoja. Buvo labai daugiau norinčių išsakyti savo sielvartą, skausmą, ryžtą. Teko nutraukti besiveržiančius kalbėti ir kartu su meru G. Adomoniu, komisijos nariu vicemeru H. Žukausku bei A. Svarinsku brautis muziejaus pasieniais į laisvesnę V. Putvinskio gatvę, kur stovėjo automobiliai. Kartu su meru ir vicemeru aplenkėme pėsčiųjų procesiją ir Radvilėnų plentu atsidūrėme prie Dainų slėnio. Kol pasirodė laidotuvių procesija praėjo daugiau kaip valanda.
Karstas toliau buvo nešamas rankomis. Pavargusius vyresnio amžiaus žmones paimdavo įkandin karsto važiavę autobusai. Kauniečiai su vainikais stovėjo abiejose Baršausko ir Kalantos gatvių pusėse iki pat kapinių vartų. Reikėjo daryti bent minimalų poros metrų praėjimo taką. Padedant kai kuriems sąjūdžio aktyvistams, teko tiesiog jėga sklaidyti žmones į šalis. Kapinėse greta mūsų trispalvių, plaikstėsi ir Latvijos bei Estijos vėliavos.
Po laidotuvių dar kelias savaites žmonės budėjo ne tik Vilniuje, bet ir prie Kauno televizijos, retrancliacijos bokštų Mauručiuose, Sitkūnuose, Telekomo stoties, savivaldybės administracijos. Karo muziejuje apvertėme brangesnius paveikslus, nuėmėme etiketes. Naktimis sudarėme papildomo budėjimo grafikus. Be įprasto budinčiojo, kasnakt buvo dar du žmonės.
Po kelių savaičių vyko referendumas, kur absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma pasisakė už sovietinės kariuomenės išvedimą. Tada neįkainuojamą darbą atliko Kauno žurnalistai informuodami Lietuvos ir pasaulio žmones apie lietuvių laisvės proveržį ir brutalų mėginimą nuslopinti jį. Pamažu košmaras traukėsi. Gaila, kad iš tragiškų Kauno dienų įvykių liko nedaug iliustracijų. Kiekvienas kas dalyvavo tų dienų kovoje, gal ir neatliko žygdarbio, tačiau buvo ten, kur labiausiai jį kvietė pareiga ir sąžinė.