(Tęsinys. Pradžia: 08.01)
Kad širdys pražystų meilės žiedais
Belaukiant 2018-ųjų ir mūsų Lietuvos šimtmečio jubiliejaus – neverta išradinėti dviračio, paprasčiausiai, kiekvienas pasidairykime aplinkui…
Visur reikalingos mūsų rankos, mūsų išmonė bei iniciatyva tvarkant gyvenimo pašalius, parkus, dabinant aikštes, skverus, gausinant valstybės aruodą sąžiningu ir doru darbu, saugant bei puoselėjant brangiausią turtą – gamtą.
(Nuotraukoje (viršuje): Publikacijos autorius, LŽS narys Juozas Stasinas )
Saugokime gamtą, paveldėtą iš bočių, atsakingai dirbkime ir mylėkime savo Žemę – maitintoją . Tikroje meilėje slypi didelė jėga. Sakoma, kad ji net kalnus gali nuversti.
Tačiau vien tik žodžiais paremta meilė yra netikra ir trumpalaikė. Todėl stiprinkime ją konkrečiais darbais valstybės, bendruomenės, pagaliau, savo artimųjų labui. Reikia tik trupučiuką pamąstyti ir kiekvienas be direktyvų iš aukščiau sugalvosime, kuo galime prisidėti prie Valstybės stiprinimo, prie Tautos rūmų atkūrimo.
Lengva niekuomet nebūna, ir naštą prisiimti, gerinant savo artimųjų materialinę būtį, puoselėjant šeimos, giminės ar bendruomenės dvasines vertybes bei tradicijas, privalome kiekvienas. Svarbiausia, išguikime iš savęs abejingumo jausmą, ištieskime pagalbos ranką šalia esančiam nelaimėliui ar senam paliegusiam kaimynui. Uždekime vilties žiburį paklydusiam tamsiuose gyvenimo labirintuose. Gyvenkime taip, kad visų širdys pražystų meilės žiedais, ir tai jau bus nemažai daroma …(Nuotraukoje: Ąžuolas (Vilniaus raj.), sutikęs ne vieną Lietuvos dešimtmetį)
Geriausia dovana – sutarimas ir pagarba
Žmonės ypač tikisi didesnio dėmesio sulaukti iš įvairių biurokratinių institucijų, tarnautojų, kuriems patikėta rūpintis valstybės ir tuo pačiu jų ateitimi. Seniūnai, seniūnaičiai, įvairiausios vietinės globos ir priežiūros organizacijos yra arčiausiai tų žmonių, kuriems labiausiai reikalinga geroji ranka, nešanti paguodos žodį ar šiltos sriubos lėkštę.
Vieni piliečiai susibūrė norėdami Sostinėje visuomenės lėšomis pastatyti monumentą Lietuvos laisvės kovotojams. Idėja puiki. Priimkime žmonių iniciatyvą, kuri verta daugiau, negu milijonai eurų.
Būtų gražu, kad tiek Šalies, tiek Sostinės, tiek kitų miestų, miestelių valdantieji įsiklausytų į visuomenės balsą ir neprieštarautų piliečių iniciatyvoms. Nesuklysiu sakydamas, kad geriausia dovana jubiliatei Lietuvai būtų visų jos piliečių ir valdžios sutarimas, vienų kitiems pagarba, susiklausymas, geranoriškumas bei tolerancija. Žmonės to išsiilgę, jie laukia ir nori nors kukliomis savo lėšomis, savo darbais prisidėti prie Lietuvos valstybės šimtmečio paminėjimo. Leiskime jiems tai padaryti.
Žmonės, pynę ąžuolų vainiką LietuvaiJubiliejinė šventė gera proga prisiminti ne tik tuos žmones, kurių nebėra mūsų tarpe, bet ir gyvus istorijos liudininkus, kurie pasiaukojamu darbu, talentu, meile ir patriotizmu pynė ąžuolų vainiką jubiliatei Lietuvai.
(Nuotraukoje: Prie kelio į Aušbikavoje (Šilalės raj.)
Kadangi aš iš prigimties, kaip sakoma, esu gamtosaugininkas, tik po to žurnalistas, ir nors jau senokai papildžiau senjorų gretas, bet vis dar negaliu „išduoti“ savo antrosios „meilės“– gamtos: rašau straipsnius, skaitau paskaitas, susitinku su žmonėmis, kuriems rūpi jos likimas. Diskusijose ar paskaitose nepamirštu paminėti pavardes žmonių, kurie daug padarė gražinant Lietuvą, saugant jos gamtą.
Prisiminkime.Tai Tadas Ivanauskas, Steponas Jankauskas, Kazimieras Bieliukas,Viktoras Bergas,Vytautas Gudelis, Česlovas Kudaba, Karolis Jankevičius, Augustinas Mačionis, Vladas Stauskas, Jonas Velička, Petras Vasinauskas, Petras Bėčius, Janina Prūsaitė, Juozas Maniukas, Antanas Tauras, Kazys Kačonas, Ričardas Darškus, Povilas Šleikus ir daugelis kitų žinomų žmonių.
Mums, žengiantiems pirmuosius savarankiško gyvenimo bei Lietuvos gamtosaugos svarbos suvokimo žingsnius, šie žmonės paliko neišdildomą įspūdį. Kiekvienas jų buvo ir išliko istorinėmis asmenybėmis.
(Nuotraukoje: Juozas Stasinas)
Visus žavėjo jų mąstymo gilumas, sugebėjimas sudėtingas mintis išreikšti visiems suprantama kalba, savo moksline, visuomenine veikla bei asmeniniu pavyzdžiu jie ugdė Tėvynės meilės, patriotizmo jausmus, skatino suvokti, kad ir tamsoje galima rasti šviesos spindulių.
Jų jau nebėra mūsų tarpe, bet palikti darbai neišblėso. Daugelis tų žmonių, savo darbais pynusių ąžuolų vainiką Lietuvai, yra verti atminimo.
Mano paminėtų ir daugelio kitų vardai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga didelėmis raidėmis turi būti įrašyti į mūsų Valstybės istoriją.
S.Dapkūnienės ir G. Stasinienės nuotraukos
Apatinėje: Valstybės jubiliejų pasitikime gražiai sutvarkyta aplinka, kaip kad yra Kupiškyje
