,,Akys nemato – širdies neskauda”, – taip byloja liaudies išmintis…Kai kauniečiai radijo ir televizijos žurnalistai bei techniniai darbuotojai ekrane pamatė, kas 91-ųjų sausio 13-ąją atsitiko Vilniuje, drąsiai tęsė kolegų vilniečių darbą.
Ką ir kaip Lietuvos televizijos Kauno redakcija, sulaukusi kolaborantų išvarytų vilniečių, be pertraukos tris dienas ir tris naktis transliavo iš S.Daukanto 28 A name įrengtos TV studijos, menančios net prieškarinius laikus, sostinėje ir aplinkiniuose rajonuose niekas nematė. Dėl to likusi Lietuva, matydamas iš Kauno transliuojamus reportažus, plūdo į Vilnių, kad to net sovietinė valdžia išsigando…
2013 metais Laisvės gynėjų dieną buvęs Kauno televizijos montažo režisierius Virginijus Širmulis į susitikimą su tvr darbuotojais pakvietė ir pirmąjį atkurtos Lietuvos vadovą profesorių Vytautą Landsbergį su žmona Gražina.
Svečias, pamatęs 1991 metais LTV Kauno redakcijos sukurtą 45 minučių dokumentinį filmą ,,Sekmadienio rytas … Sausio 13 -osios naktį” (jį galima pažiūrėti mūsų svetainės puslapyje ,,Filmai”, nes LRT televizija ir 25-ųjų metinių proga Kauną ,,užmiršo”), prisipažino, kad tai pirmąkart išvydo ir suprato, kokį didelį ir prasmingą pėdsaką paliko kauniečiai tragiškomis Sausio įvykių dienomis.
Lietuvos laisvės gynėjų 25-mečio minėjime Lietuvos Seimo Kovo 11-osios Aktų salėje 2016-ųjų sausio 13-ąją niekas apie Kauną ir kauniečius irgi neužsiminė. Tik Lietuvos prezidentė paminėjo, kad kolaborantams užėmus Lietuvos radiją, darbą tęsė Sitkūnai. Tenai, kad būtų saugiau, laidas rengė Kauno radijo ir televizijos žurnalistė Jolanta Šarpnickienė, talkinant kolegei Dzintrai Varžgalienei. Tuo metu S.Daukanto gatvėje, prie RTV pastato jau rinkosi žmonės, kad apgintų laisvo žodžio citadelę.
Tuo metu kaunietis radijo žurnalistas Modestas Patašius pirmąkart tapo televizijos laidos ,,be scenarijaus” vedėju, kol jo nepakeitė Raimundas Yla, Vidas Mačiulis ir kiti eterio profesionalai. Kitą dieną atvyko ir vilniečiai. Nuotraukoje: a.a. Lietuvos TV diktorius Henrikas Paulauskas Kuno redakcijos stjudijoje
Pateikiame savaitraščio ,,Laikinoji sostinė” žurnalistės Vėjūnės Inytės pokalbi su savo kolega, to paties leidinio fotokorespondentu Modestu Patašium. Einant metams prisiminimai priblėsta, tačiau sausio ir vėlesni įvykiai žurnalistui įstrigo visam gyvenimui. O apie kai kurias detales Sausio 13-osios medaliu apdovanotas M.Patašius papasakojo pirmą kartą.
– Net ir sausio 13-osios įvykių dalyviai po truputį pamiršta tų dienų detales. Jaunimui tai – tik pasakojimai ir šiek tiek išlikusių filmuotų kadrų. Prisiminkite, kokios tai buvo dienos?
– Jau prieš kelias dienas iki sausio įvykių buvo ženklų, kad kažkas gali atsitikti, todėl dirbome ne tik dienomis, kas nors televizijos ir radijo pastate budėdavo ir naktimis. Tą naktį pasitaikė budėti man.Po to, kai bendrakursės Eglės Bučelytės kalba per LRT iš Vilniaus studijos baigėsi ir ekranas ėmė mirgėti, mūsų techniniai darbuotojai pradėjo rengtis transliacijai iš Kauno.
Tuo metu pas mane iš kito aukšto atbėgęs radijo studijoje budėjęs garso režisierius Rymantas Vaičekauskas sušuko: „Modestai, varom į radiją!“ Įbė-gome į studiją, jis įjungė aparatūrą ir išbėgo padėti kitiems kolegoms.
Nors mane galėjo girdėti tik radijo taškų klausytojai, bet tai buvo geriau nei visiška tyla eteryje. Kalbėjau gal 5 minutes. Pasiekė žinios, kad iš Panemunės link centro juda tankai. Laimei, vėliau jos nepasitvirtino. Tačiau tada iš susijaudinimo keiktelėjau, išreikšdamas pasipiktinimą tuo, ką daro okupantai.
Aš buvau įsitikinęs, kad Vilniuje, televizijoje su ginklais lakstantys okupantai nušovė mano kurso draugę E.Bučelytę, o gal ir kelis kitus kolegas. Juk pagal Čekoslovakijos ir Vengrijos įvykių scenarijų taip ir galėjo atsitikti. Maniau, jog viskas kartojasi, juk Eglė sakė, kad šaudo. Vadinasi, nušovė ją, kelis kitus kolegas, o dabar važiuoja pas mus.
Kai aparatūra buvo parengta, buvau vienintelis kūrybinis darbuotojas. Iki tol televizijoje nebuvau dirbęs, tik radijuje, tačiau daugiau nebuvo kam kalbėti. Ruoštis nebuvo kada, todėl teko kalbėti tai, ką jaučiau.
– Kokie buvo pirmieji žodžiai tiesioginiame eteryje? Kaip klostėsi kitos dienos?
– Išliko mano kalbos stenograma. Pirmieji žodžiai buvo tokie: „Gerbiami Lietuvos žmonės. Mano mieli, broliai ir sesės. Lietuvos sostinę Vilnių, kaip jūs supratote, užgrobė kaimyninės šalies kolaborantai. Tačiau Lietuva dar gyva.
Čia kalba Kaunas. Kauno redakcija. Ruošėmės štai po kelių valandų pradėti savo laidą „Sekmadienio rytą“ tačiau, deja, situacija susiklostė taip, kad praktiškai nepasiruošę sugebėjome per 10-15 minučių išeiti į eterį ir tame eteryje būsime tol, kol galėsime, kol į niū-šų studiją, kol į mūsų perdavimo bokštą, kuris štai siunčia šį signalą į jūsų televizorius, į jūsų namus, neateis kolaborantai, kurie jėga, buožėmis bandys mus užgniaužti, mus parklupdyti“
Taip keliomis valandomis vėliau turėjusi prasidėti rytinė laida užtruko tris paras. Visus televizijos ir radijo darbuotojus labai palaikė kauniečiai. Keli šimtai žmonių vis pasikeisdami būrėsi prie pastato ir buvo pasiryžę jį ginti.
– Ar tada, suvokus, kad galbūt kolegos žuvo, kad tas pats gali nutikti ir Kaune, buvo baisu? O gal tada neturėjote kada apie tai galvoti?
– Apie tai nedaug kam esu pasakojęs. Tai, kad mano darbas televizijoje sausio įvykių metu gali kelti tiesioginį pavojų, labai aiškiai suvokiau praėjus vos keliems mėnesiams. 1991 metų rugpjūčio 19 dieną Maskvoje įvyko pučas. Jo padariniai ir vėl pasiekė Lietuvą.
Atėjęs ryte į darbą pamačiau, kad prie pastato būriuojasi kolegos.Automatais ginluoti sovietų armijos kariai stovėjo prie televizijos pastato durų.
Buvau LRT Kauno skyriaus profsąjungos pirmininkas. Kabinete buvo likę įvairių dokumentų, profsąjungos narių sumokėti mokesčiai. Pamaniau, kad viskas dings, todėl panorau patekti į kabinetą. Kariai šiaip taip sutiko pakviesti savo vadą. Sis, išklausęs mano prašymą, pasvarstė ir ginkluotam automatu kariui liepė mane palydėti iki darbo vietos. Dokumentus pasiimti pavyko.
Tačiau buvo šiurpu. Tą kartą akis į akį susidūriau su ginkluotais kolaborantais. Pats suvokiau, taip pat ir aplinkiniai ragino tą naktį nenakvoti namuose. Juk KGB tikrai turėjo duomenų, kas toks esu, kad sausio 13-osios įvykių metu raginau ginti Lietuvos laisvę. Už tai okupantai galėjo bandyti keršyti, gal net sušaudyti.
Prisiminiau ankstesnę istoriją, kai nekalti lietuviai buvo įkalinami, kankinami, tremiami, nužudomi. Todėl tą naktį nakvojau senamiestyje pas bičiulį Vytautą Selelionį.
Kadangi į televizijos pastatą tomis dienomis patekti buvo negalima, laikina studija buvo įrengta Kauno savivaldybėje, greta mero kabineto. Studija buvo parengta darbui tuo atveju, jei prasidėtų neramumai. Naktimis, pasikeisdami su kolegomis, budėjome ir ten.
Dienomis su operatoriumi Vytautu Selelioniu ir dar keliais kolegomis vaikštinėdavome po Kauną ir filmavome viską, kas vyksta. Gedimino ir Kęstučio gatvių sankryžoje stovėjo tankas, už jo budėjo sovietų kariai. Nusprendėme, kad ir tai reikia nufilmuoti. Patekome į priešais tanką stovėjusį namą. Viršutinio aukšto gyventojai sutiko mus įsileisti ir užlipti į pastogę. Nuo jos VSelelionis užlipo ant stogelio ir filmavo. Manau, kad jei kariai mus būtų pastebėję, nežinia kaip būtų pasibaigę.
Per tris dienas sukūrėme 30 minučių dokumentinį filmą „Trys pučo dienos Kaune“. Kai pučas baigėsi ir vėl galėjome patekti į televizijos studiją, filmas buvo rodomas.
– Kaip elgtumėtės dabar? Ar vėl ryžtumėtės rizikuoti ir ginti laisvę?
– Dabar, galvodamas ramia galva, manau, kad sausio įvykiu metu buvo galima studijoje uždegti žvakę, žuvusiuosius pagerbti tylos minute. Tačiau tvyrant nepaprastai įtampai, teko elgtis spontaniškai.
Ką daryčiau dabar, jei kas nors panašaus pasikartotų? Nors ne viskas, kas dabar vyksta Lietu-voją patinka, tačiau, žinoma, vienaip ar kitaip laisvę ginčiau.
Nuotraukose:
(viršuje) Kaunietis žurnalistas Modestas Patašius:
(žemiau) Modesto nuotraukose iš Karo muziejaus sodelio, Donelaičio gatvės, prie Kauno RTV pastato 91-ųjų sausio mėnesį
Fotožurnalisto Modesto Patašiaus nuotr.