Lietuvos žurnalistų sąjungos ir kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES narys, profesorius Aleksandras Vitkus (nuotraukoje) kartu su grupe bendraminčių (Antanu ir Gintaru Zinkevičiais, Gintautu Tamulaičiu ir Vytautu Žymančiumi) 2016-ųjų vasario 29-ąją visuomenei pristato keletą metų kurtą dokumentinį dviejų dalių filmą „LAIKOM FRONTĄ“ (Partizano Antano Lukšos ir MGB agento Juozo Markulio gyvenimo paralelės).
Žinojau, kad šie entuziastai jau sukūrę net šešis įvairios trukmės filmus apie pokario partizanus ir jų rėmėjus (klaipėdietį Steponą Grybauską, Bronių ir Janę Jurgaičius iš Kalvarijos ir kt.), todėl jų patirtimi, analizuojant šią temą, net neabejojau. Juolab, profesoriaus A. Vitkaus objektyvumu, vertinant įvykius, faktus, jo principingą požiūrį į jau žinomų specialistų – istorikų, mokslininkų – leidiniuose pasitaikiusias klaidas bei netikslumus holokausto tema.
Bet… ką galima pasakyti dar kažką naujo, įdomesnio apie legendinį partizaną Juozą Lukšą, jo brolius Jurgį, Stasį, Antaną, kai ši tema jau buvo pradėta gvildenti daugiau kaip prieš dešimt metų ir ne tik kino dokumentikos mėgėjų, bet jau seniai pripažintų Lietuvos bei užsienio kino scenaristų?
DAUMANTŲ PARTIZANINĖS KOVOS ATŠVAITAI
Mažytė, tik tris milijonus gyventojų turinti lietuvių tauta, prisiglaudusi gintarinės Baltijos jūros rytinėje pakrantėje, net ištisą dešimtmetį (!) sugebėjo priešintis tūkstančius kartų galingesniam agresoriui iš Rytų. Visą šį ilgą beprecedentinės kovos laikotarpį nei masinės žudynės ir tremtys į Sibiro platybes, nei rafinuočiausi MGB metodai neįstengė jos parklupdyti ir nusilenkti pavergėjui, užgesinti viltį būti laisvai, nepriklausomai. Toks lietuvių tautos masinis ir atkaklus priešinimasis agresoriui net neturi analogų kitų pasaulio šalių, kurias buvo okupavęs Stalinas, išsivaduojamosiose kovose, todėl geriausių tautos sūnų herojiškumas negalėjo nedominti ir kino dokumentikos bei meno kūrėjus. Ypač vienos iškiliausių šioje kovoje visos Daumantų šeimos apsisprendimas gyventi tik Lietuvai. Ir jos tragedija: motinos palaiminti, keturi sūnūs – Jurgis, Juozas, Antanas ir Stasys – išeina partizanauti. Netrukus Jurgis žūva priešų užkluptas tėvų sodyboje. Žiaurios netekties akistatoje išprotėjęs miršta tėvas Simonas, dar po kurio laiko Kazlų Rūdos miškuose didvyrio mirtimi krenta Stasys, 1952 metų rugsėjo 4 dieną į pietus nuo Kauno ties Pabartupio kaimu, išduotas „bičiulio“ dvigubo agento J. Kukausko, nuo enkavedisto kulkos krenta Juozas. Tik Antanas, patekęs priešų nelaisvėn ir išgyvenęs lagerių pragarus, lieka gyvas…
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 metais pirmiausia mus pasiekia jau trečio pataisyto ir papildyto leidimo, išleisto 1984 m. Čikagoje į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti fotografuotas leidinys – J. Daumanto „Partizanai“, sukėlęs didžiulį susidomėjimą skaitytojų tarpe. Be abejo, šio leidinio paakintas, pirmasis apie J. Daumantą prabyla jau visuomenei žinomas kino dokumentalistas, režisierius ir scenarijų autorius Vytautas V. Landsbergis „Balade apie Daumantą“ (1995 m.). Ir nenuvilia, nes šioje poetinėje atsiminimų juostoje, pasakojančioje apie partizanų kovas su sovietiniais okupantais pokariu ir jų vadą Juozą Lukšą – Daumantą, daug ir labai vykusiai pasinaudoja ne tik partizanų nuotraukomis, sovietine propagandine kino kronika, bet kalbina ir partizano bendražygius, žmoną Nijolę. Net J. Daumantą išdavusį enkavedistams Joną Kukauską… Filme labai dera Vytauto Bložės eilės, skaitomos paties autoriaus.
Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, teatro ir kino režisierius Jonas Vaitkus 2004 metais pagaliau pakvietė žiūrovus į jų ilgai laukto jau meninio kino filmo „Vienui vieni“ premjerą. Čia vėl susitikome su Lietuvos partizanų žiauria kasdienybe ir legendiniu J. Lukša – Daumantu bei jo broliais Jurgiu, Stasiu ir Antanu. Beje, šioje juostoje jau mėginta ir vykusiai atskleista vieno pagrindinių partizaninės kovos vadus išdavusio NKVD šnipo Juozo Markulio – Erelio paveikslas.
2011 metų rugsėjo 29 dieną Kauno kino festivalyje mus vėl džiugina Vytautas V. Landsbergis nauja dokumentine kino juosta „Partizano žmona“. Tačiau šį kartą jis jau nekartoja J. Lukšos – Daumanto gyvenimo ir kovų faktų, kurių buvo, palyginti, daug baladėje, o visą dėmesį skiria tik Juozo ir Nijolės Bružaitės meilės istorijai. Scenarijaus autorius labai talentingai atskleidžia J. Lukšos laiškus mylimosioms – Lietuvai ir žmonai, su kurią kartu gyveno… vos mėnesį! (2007 metų liepos šeštąją – Valstybės dienos proga – partizano Juozo Lukšos – Daumanto atminimo saugotoja ir puoselėtoja Nijolė Bražėnaitė – Paronetto buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi).
2014 metų rugpjūčio 15 dieną pagaliau sulaukėme dar vieno dokumentinio filmo „Nematomas frontas“ premjeros, kurios režisieriai – Jonas Ohman, Vincas Sruoginis ir Mark Jahnston. Juostoje partizaninės kovos su okupantu faktai perteikiami daugiausia per amžininkų prisiminimus, panaudojant J. Daumanto dienoraščio fragmentus, dar nematytas archyvines nuotraukas. Ir, žinoma, labai įtaigiai, jautriai atskleista Juozo ir Nijolės meilės istorija. Drama Vilniaus tarptautinio kino festivalyje „Kino pavasaris“ žiūrovų buvo puikiai įvertinta ir net pelnė žiūrimiausio lietuviško filmo apdovanojimą!
KEISTA VALDŽIOS BIUROKRATŲ POZICIJA
Gerai, kad pagaliau, jau gyvendami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trečią dešimtmetį, kino menu (dokumentiniais ir vaidybiniais filmais), visu veidu atsigręžėme į tą rūstų pokario laikmetį ir pradėjome įprasminti keliasdešimties tūkstančių geriausių Lietuvos jaunų žmonių auką, padėtą ant Laisvės aukuro.. Bet kai kurie faktai rodo, kad ne visada mes tai darome geranoriškai, nuoširdžiai, kad aukščiausiuose valdžios sluoksniuose sklando truputį kitokios nuomonės ir tų kovų vertinimo kriterijai, o neabejotinos moralinės vertybės traktuojamos truputį kitu kampu.
Štai, kad ir filmo „Vienui vieni“ kūrimas – jis truko labai ilgai, daugiau kaip penkis metus. Ir tik režisieriaus J. Vaitkaus atkaklumo, nepamatuotos kantrybės dėka, jis pagaliau buvo „pagimdytas“. Režisierius neslėpė – tik pradėjus kurti filmą, netrukus pajuto kai kurių įtakingų valdžios žmonių aiškų priešiškumą. Buvo nemažai finansinių problemų ir todėl reikėjo skaičiuoti kiekvieną išleistą centą. Pavyzdžiui, jeigu tuo metu statomam kitam filmui „Getas“ vyriausybė lengva ranka švystelėjo net penkis milijonus litų, tai „Vienui vieni“ daugiausia rėmė tik užsienio lietuviai.
Argi ne paradoksalu – tuometinis Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas, vykdamas vizito į Gruziją ir Armėniją, reprezentuoti mūsų šaliai vežėsi ne „Vienui vieni“, nes, atseit, ten jo niekas nesupras, o… dar 1965 metais sukurtą sovietinį „šedevrą“ „Niekas nenorėjo mirti“! Netrukus vienoje iš televizijos laidų žurnalistas R. Valatka stebėjosi Prezidento sprendimu, nes „Niekas nenorėjo mirti“ aiškiai „šlovina kagėbistus ir reabilituoja stribus“. Neiškentė ir Laisvosios Europos radijas: „Niekas nenorėjo mirti“ yra spjūvis į veidą rezidentams. (V. Valentinavičius).
Bet į panašias pastabas niekas nekreipė dėmesio. Kaip vieną reikšmingiausių Lietuvos kultūros vertybių ir toliau šis filmas buvo siunčiamas į užsienyje rengiamas konferencijas, simpoziumus, o mūsų nacionalinė LRT jį nuolat rodė ypač per valstybines šventes. Net… Laisvės gynėjų dienos progomis!
Vis dažniau ir dažniau mūsų talentingiausi scenaristai, režisieriai atsigręžia į pokarį, į partizaninės kovos su okupantu laikmetį. Bet, turbūt, to dar mažai, kad šioje srityje atsvertų Kremliaus ideologų kūrybingai eskaluojamą Lietuvos partizaninio pasipriešinimo versiją.
Reikia ne tik daugiau, bet ir išsamesnių, gilesnių pasakojimų, kino dramų, kurios, jas žiūrint, suvirpintų kiekvieno širdis. Tuomet tikrai nereikės bijoti, kad jas gali ne visi suprasti. Žinoma, kūrėjams reikia ieškoti daugiau naujų faktų, kuriuos gali pateikti dar vis gyvi liudininkai. Juos užrašyti, įamžinti. Ir daugiau valdžios geranoriškumo, matant kūrėjų darbo teigiamus rezultatus. Apie politinį sąmoningumą čia, turbūt, ir nereikia užsiminti…… Labai džiaugiamės Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse sulaukę kolegosAleksandro Vitkaus ir jo komandos puikios dovanos – dokumentinį filmą „LAIKOM FRONTĄ“ (partizano Antano Lukšos ir MGB agento Juozo Markulio – Erelio gyvenimo paralelės), tuo pačiu kviečiame į filmo premjerą, kuri įvyks vasario 29 dieną (pirmadienį) 16 val. Kauno karininkų Ramovėje. (Apie šią premjerą – jau kitame rašinyje.
Nuotraukoje: Publikacijos autorius žurnalistas Povilas Kaunas