2015-ųjų spalio 30-oji yra ypatinga diena Lietuvos žurnalistų sąjungos nariui kauniečiui Benjaminui Žuliui. Kartu su gelstančiais medžiais atėjo septyniasdešimt penktasis gimtadienis. Jeigu ne kolegos paso duomenys – nepatikėtum. Jis taip sparčiai žingsniuoja Laisvės alėja, kad ne kiekvienas jaunuolis pavytų. Svarbiausia, žurnalistas Benjaminas Žulys vis dar kūrybingas ir su įkvėpimu rašo, kad tik būtų kur spausdinti.Naujame leidinyje ,,Savaitraštis Kaunui“ Benas, kaip jį vadina bičiuliai, skaitytojus nudžiugino savo įdomiomis publikacijomis. Viena jų – ,,Sunaikintos kapinės mena skaudžią ideologinę kovą“ – apie šalia Vytauto prospekto buvusias kapines, kurių istorija prasidėjo 1850 metais. Kartu su žurnalistu Dainoru Luku B.Žulys išskirtine publikacija pabandė išsiaiškinti, kodėl vis dar neįminta Vaižganto kapo mįslė.
Jeigu norėtume vien tik išvardinti visas, per penkiasdešimt metų Benjamino parašytas publikacijas, būtų kelių tomų knyga…
Dvidešimt penkerių pradėję profesionalo kelią Kauno rajono laikraštyje, Vilniaus universitete įgijo žurnalisto diplomą, po to dirbo tuometinio Kauno politechnikos instituto laikraščio ,,Studijų aidai” redaktoriumi.
Ryškų pėdsaką, nors Kaune gimė ir augo, Benas paliko ,,Valstiečių laikraštyje“, dėmesingai ir jautriai rašė apie mūsų sodžiaus žmonių džiaugsmus ir rūpesčius. Ir laikraštyje ,,XXI amžius“ kelerius metus dirbo, ir dabar ton redakcijon užsuka. Beno rašiniai niekada nieko neįžeidė, nepaniekino, neapkaltino . Jis – pavyzdys ne vienam plunksnos broliui, pamynusiam ne tik žurnalistinę, bet ir paprasčiausią žmogiškąją moralę.
Su jubiliejine gimimo diena, kolega!
Benjamino Žulio 75-ojo gimtadienio proga mūsų svetainės skaitytojams pateikiame jo prisiminimus iš redakcijos, kurioje jis dirbo dbvidešimt dvejus metus.
***
Daug metų buvusiai Kauno rajono laikraščio „Komunizmo vėliava“ (dar anksčiau vadinosi „Socialistiniu keliu“) redakcijai vadovavo Gutmanas Šmerkovičius. Kai jam sukako 50 metų, rajono partkomo nurodymu buvo sušaukti rajono ūkių vadovai, partinių organizacijų sekretoriai. Atvyko LTSR Aukščiausiosios tarybos sekretorius Juozas Naujalis. Minėjime buvo kalbama apie jubiliato nuopelnus – jis Didžiojo Tėvynės karo metu tarnavo 16-oje Lietuviškojoje divizijoje, tiekimo skyriuje. Vėlesniais metais padėjo Kauno rajone, netoli Karmėlavos, įkurti Salomėjos Nėries kolūkį, buvo aktyvus įvairių partinių švenčių, kitų renginių dalyvis ir kalbėtojas.
Redaktorius buvo LKP Kauno rajono komiteto biuro narys, Kauno rajono deputatas. Mėgo važinėti po ūkius, ypač po tuos, kurių vadovai buvo vaišingi. Žinoma, apie šią savybę minėjime nebuvo kalbama… Jame po visų kalbų ir sveikinimų žodis buvo suteiktas jubiliatui. Jis pasakė tik vieną sakinį: „Visi dirbkite taip, kaip aš, ir komunizmas bus pastatytas!“
Pagal pareigas nepriklauso, tačiau jis laikraščio leidimo dieną būdavo spaustuvėje. „Komunizmo vėliavą“ spausdindavo „Raidės“ spaustuvė Gedimino gatvėje. Ne vien žiūrėdavo, kaip leidžiamas numeris, bet pats „sumesdavo“ į metalo rinkinį teksto kolonėlę, skaitė korektūrą. Dirbo be maketo.
Nors buvo žydas, tačiau sūnus vedė lietuvaitę, o dukra ištekėjo už ruso – tai retas reiškinys žydų bendruomenėje. Tačiau G.Šmerkovičius neprieštaravo vaikų pasirinkimui.
Tai vienas, tai kitas G.Šmerkovičių paklausdavo, kodėl jis nevažiuojąs į Izraelį, kur išvykę dargi nemažai žymesnių partinių darbuotojų, visuomenės veikėjų žydų. Jis atsakydavo, kad jam ir Lietuvos žemėje užteks metro ant dviejų ploto. Čia jis ir atgulė amžino poilsio.
„Komunizmo vėliavos“ korespondentu kelerius metus dirbo Jakovas Kaminskas. Atvirumo valandėlėmis jis papasakodavo, kad jo tėvas caro laikais tarnavo Rusijos generaliniame štabe. Už gerą tarnybą esą jis iš caro Nikolajaus rankų gavęs puošnų kardą. Apie tolesnę šios relikvijos likimą Jaša (taip jis buvo paprastai vadinamas) papasakoti nespėjo, o gal nenorėjo. Už tokį tėvo „nusikaltimą“ J.Kaminskui buvo užkirstas kelias į komunistų partiją.
„Komunizmo vėliavos“ („Socialistiniu keliu“) ilgamečiu žemės ūkio skyriaus vedėju dirbo šviesios atminties Vladas Serbentavičius. Nors neturėjo didesnio išsilavinimo, tačiau domėjosi žemės ūkio reikalais, Kauno rajono ūkių gyvenimu, dažnai juose lankydavosi. Tuomet autobusai į dažno kolūkio, tarybinio ūkio centrus retai kursuodavo arba visai nevykdavo, tad tekdavo manytis savo jėgomis ar taikytis prie partijos komiteto, žemės ūkio valdybos specialistų, kurie turėjo transportą. Vladas pasakodavo, kad rinkti medžiagą laikraščiui kaime sekdavosi sunkiai. „A, jūs iš laikraščio? No!“ – mostelėdavo valstietis botagu arkliui, verčiančiam vagą,“ – prisimindavo senus laikus Vladas. O juk tada reikėjo rašyti kone išvien apie „darbo dovanas“ kokiai nors tarybinei šventei, o kritikuoti – nebent kokį prasigėrusį kolūkietį ar kuo nors prasižengusį brigadininką, bet ne aukščiau.
Kasdieninis svečias „Komunizmo vėliavoje“ buvo ELTA-TASS fotokorespondentas korėjietis Michailas Ogajus, arba kaip mes jį vadinome Miša. Buvo itin kūrybingas, bet ir užsispyręs. Siekdamas padaryti kuo geresnę nuotrauką, jis nemažai nuvargindavo fotografuojamuosius, jų vadovus. Pavyzdžiui, nuvykęs per javapjūtę į ūkį, jis prašydavo išrikiuoti kombainus tam tikra tvarka, kad tai nuotraukoje atrodytų kuo įspūdingiau.
Darbas lauke nutrūkdavo, o Miša įsilipęs į stulpą ar medį, kitokią aukštumą lyg koks karvedys komanduodavo, kur kam stovėti, į kurią pusę žiūrėti ir pan., tada ne vieną kartą spausdavo fotoaparato užraktą. Kompozicija būdavo puiki, nors šiek tiek dirbtina. Bet kaip tik tokių nuotraukų reikėdavo respublikinei bei sąjunginei spaudai. Tiesa, Mišos darbe pasitaikydavo ir ka kurių keblumų. Gerai kalbėjo rusiškai, bet kai kurios lietuviškos pavardės jam būdavo sunkiai įkandamos, todėl jas užsirašydamas jis įveldavo klaidų, už ką iš savo vadovybės patirdavo nemalonumų.
Kai kada Miša iš savęs pasišaipydavo: „Kas daugiausia turi papeikimų? Miša Ogaj. Kas daugiausia turi pagyrimų? Miša Ogaj“. Todėl vėliau jis prašydavo, kad lietuviškas pavardes jam į bloknotą užrašytų kas nors iš fotografuojamųjų. Visi prisimename, kad tai buvo komunikabilus, geros nuotaikos, geraširdis žmogus.
Ženklus pėdsakas „Komunizmo vėliavoje“ paliko buvusi redaktoriaus pavaduotoja Liuda Šomonėlytė, atsakingasis sekretorius Balys Krasauskas, korespondentas Stasys Čyvas.
Mes žurnalistų turim daug, be galo –
Deja, neturime mes žurnalo.
(skirto žiniasklaidos žmonėms)
Neatidėliokime rašyti savo atsiminimų. Net ir manydami, kad nieko ypatingo Jūsų gyvenime nebuvo. Svarbiausia, kad jie tikri, linksmi, liūdni, tragiški, nuoširdūs. Kreipti senųjų ir mirusiųjų žurnalistų atminties gaivinimo ir išsaugojimo linkme – kaupti jų gyvenimo ir darbų faktus. Apie mirusiuosius žurnalistus leisti lankstinukus. Taip kolega Ričardas Venckus pagerbė mirusius Kauno kolegijos dėstytojaus, paskyręs ciklą „Atminimo gėlės ir žodžiai“.
Mūsų gyvoji atmintis trumpalaikė. Šiemet Anapilin buvo palydėtas ir LŽS narys Ričardas Venckus, tačiau liko jo parengti lankstinukai. Tegul mūsų prisiminimuose išlieka žurnalistų dvasios pėdsakai, jų dabai, jų ištarti žodžiai.
Rinkime po kruopelytę apie kiekvieną Amžinybėn iškeliavusį kolegą žurnalistą ir taip pagerbkime jų šviesų atminimą…
Nuotraukose: Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Benjaminas Žulys, švenčiantis 75-ąjį gimtadienį.
Ričardo Šaknio ir Alberto Švenčionio nuotr.