Tik dvi dienos beliko iki visos tautos didžiulės šventės – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio. Visi stengėmės, kad ji būtų kuo turiningesnė ir prasmingesnė. Vis dar per televiziją, radiją, spaudą, internetą viešinami mūsų pasiekimai, mintys ir darbai 2018-ųjų Vasario 16 – tajai.
Bet, turbūt, didžiausia dovana šalies jubiliejui yra vis didesnis visuomenės sutelktumas siekiant užsibrėžtų tikslų, sėkmingai brandinama viltis dėl mūsų ateities. O tarp atskirų visuomenės narių – vis didesnis pasitikėjimas, nuoširdi atjauta ir tarpusavio supratimas netikėtai iškilus vienai ar kitai problemai.
NETIKĖTAS „PASVEIKINIMAS“
Man taip mintijant, staiga kambario tylą sudrumsčia durų skambutis. Kaip visuomet, pirmoji iš lovos pašoka žmona ir nuskuba ankstyvam svečiui atidaryti duris. Greitai grįžta rankoje laikydama laiškutį.
– Čia tau. Laiškanešys atnešė, – sako ji.
– Naujametinis sveikinimas? – spėju.
– Labai nesidžiauk, – perspėja. – Laiškas iš policijos.
– O kodėl Naujųjų metų proga mane negali sveikinti ir policija? – po įspūdingai sutiktų 2018 – tųjų, neprarandu geros nuotaikos. – Juk beveik jau penkiasdešimt metų automobilį vairuoju be rimtesnių techninių pažeidimų. Prisimink kovo aštuntąją – jau kuris laikas policijos patruliai rimta veido išraiška stabdo automobilius, kuriuos vairuoja moterys. Bet paskutinę akimirką, nuoširdžiai nusišypsoję, joms įteikia gėlę ir palinki laimingo kelio.
Bet… Vos atplėšus voką, mano nuotaika keičiasi. Skaitau: “Pranešimas dėl užfiksuoto kelių eismo taisyklių pažeidimo“. Pasirodo kad aš, 2017 metų lapkričio 28 dieną 13 valandą 49 min. Savanorių prospekte vairavau neapdraustą savo lengvąjį automobilį ir todėl pažeidžiau Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 415 str. 1 d. 226 p., kuris numato piniginę baudą nuo 60 iki 120 eurų. Tik kažkodėl (gal būt Naujųjų metų proga) man siūlo iki šių metų sausio 21 dienos susimokėti … tik 30 eurų.
– Čia tikrai kažkoks nesusipratimas, – sakau žmonai ir rodau automašinos dokumentus .– ,,Compensos” draudimo bendrovės išduotame draudimo liudijime juodu ant balto parašyta, kad mano Audi apdrausta dar lapkričio 10 dieną. Čia pat ir lapkričio 8 dienos draudimo bendrovei pervestų pinigų (82 eurai) pažyma. Ir padėka, kad aš labai gerai padariau pasirinkęs jų paslaugas.
Nedelsdamas skubu į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrių. Net nepasibeldęs, praveriu 303 kabineto duris ir policijos specialistei rodau draudimo liudijimą.
– Jūsų mašina apdrausta 2017 metų gruodžio aštuoniolika dieną aštuonioliktą valandą trisdešimt viena minutė, – pažvelgusi į kompiuterį, sako ji. – Todėl esate nubaustas teisingai.
– O šis draudimas?
– Jis anuliuotas.
– Kokiu pagrindu ? – nenusileidžiu. – O jeigu ir buvo kokia priežastis, kodėl draudimo bendrovė man apie tai nepranešė?
Specialistė skambina į ,,Compensa” draudimo bendrovę. Bet ir ten, atsiliepęs moteriškas balsas, nieko konkretaus negali paaiškinti. Ir pagaliau to balso galutinė išvada mane tiesiog stulbina:
– Ar tik pažeidėjas jums nepateikė padirbtą draudimo liudijimą?
– Betgi jis pasirašytas jūsų įmonės vadovo Deivido Raipos… – dar mėgina nenusileisti policijos specialistė.
Kiek patylėjusi ji atsigręžia į mane ir tik skėsteli rankomis:
– Jeigu net bendrovės atstovas negali šios situacijos paaiškinti, tai aš – juo labiau.
Ir, grąžindama mano pateiktą draudimo liudijimą, pataria:
– Šį Gordijaus mazgą galite išrišti tik jūs pats. O laiko iki administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo dar yra net kelios savaitės.
Kadangi sunkiai sekasi mūsų mieste rasti ,,Compensos” draudimo bendrovės atstovų buveinę, skambinu telefonu, irgi nustebindamas atsiliepusią pašnekovę. Pagaliau ši prašo faksu persiųsti policijos pranešimo apie kelių eismo taisyklių pažeidimą kopiją. Tą pačią dieną, bet jau vakare, ji man vėl perskambina ir pagaliau pripažįsta, kad… tai jų – draudėjų – kaltė!
Nors ir stropiai, nuoširdžiai dirbi, klaidų išvengti kartais būna labai sunku. Bet ši draudėjų klaida man galėjo net labai brangiai kainuoti: kažkodėl net 38 (!) dienas, to nežinodamas, kasdien zujau jau slidžiomis Kauno miesto gatvėmis neapdrausta automašina!
Neduok Dieve, jeigu tuomet netikėtai būčiau stuktelėjęs į kokį nors prabangų limuziną. Iki gyvenimo pabaigos nebūčiau įstengęs atsiskaityti su jo šeimininku. Be abejo, tuomet vienintelis kelias liktų teismai ir mano pastangos įrodyti, kad aš ne visiškai kaltas, nes draudimo bendrovės nebuvau informuotas dėl kokios priežasties ji panaikino automašinos draudimą.. Žinoma, tai tęstųsi ne vieną ir ne du mėnesius. Būtų nemažos išlaidos ir didelis moralinis stresas siekiant įrodyti, kad kupranugaris tikrai su kupra.
PAGRINDINIS KALTININKAS – MANO PAVARDĖ?
Sugrįžęs į namus ir išgėręs puodelį kavos, kad kiek nusiraminčiau, dabar neskubėdamas mėginu ieškoti šios daugiau negu keistos situacijos pagrindinės priežasties. Pirmiausia skaitau 2017 metų lapkričio 8 dieną atsiųstą pranešimą ir kartu padėką, kad ,,Compensa” draudime įsigijau draudimo poliusą, kurį man jau siunčia elektroniniu paštu ir pageidauja, kad iškilus bent kokiems klausimams, neaiškumams, būtinai skambinčiau…
Dar kartą akimis atidžiai perbėgu ,,poliusu”. Viskas užpildyta gerai. Tik staiga pastebiu vieną, gal būt, visiškai nereikšmingą, netikslumą. Skiltyje „Vardas, pavardė“ parašyta POVILAS ANTANAS, o skiltyje „Adresas“ – KAUNAS, UKMERGĖS G…
Dar kurį laiką dvejoju ar dėl šio netikslumo skambinti draudimui, ar ne – juk aš draudžiau ne save, bet automašiną. Ir vis tiktai, dėl viso pikto, ryžausi.
Draudėjas, kurį informavau, matyt, nusprendė šį netikslumą ištaisyti. Ir čia padarė lemtingą klaidą – pirmiausia panaikino draudimo liudijimą, kuriame nebuvo įrašyta mano pavardė, o tik po to išrašė naują. Tik kažkodėl tai padarė… prabėgus net 38 dienoms?
O dėl mano pavardės būta labai daug ir linksmų, ir ne visiškai malonių nutikimų. Prisimenu, dar okupacijos laikais, grįžus iš sovietinės armijos, reikėjo registruotis Jonavos kariniame komisariate. Mane priėmęs rusakalbis klausia pavardės. Sakau – Kaunas. Kiek pyktelėjęs, rusų kalba vėl sako: „Aš tave klausiu ne iš kur tu atvykai, bet pavardės“. Aš vėl, daug neaiškindamas – Kaunas.. Pagaliau jis, matyt, kantrybei išsekus, net kumščiu trinkteli į stalą. „ Paskutinį kartą tavęs klausiu, ne iš kur tu atvykai, bet!..”. Todėl teko iš kišenės ištraukti ir parodyti demobilizacijos dokumentą.
O ir dirbant „Jonavos balso“ redakcijoje panašių nesusipratimo situacijų būdavo dešimtys. Štai, skambina laikraščio skaitytojas į redakciją . Aš pakeliu telefono ragelį ir prisistatau: „Kaunas klauso“. Šis, jau kiek sutrikęs, tik burbteli „Atsiprašau, aš norėjau į „Jonavos balsą…“ ir padeda ragelį. O štai dar vienas paskutinių ir ne itin malonių.
Esu Grigiškių popieriaus fabriko akcininkas. Ne taip seniai gaunu iš įmonės laišką apie mano akcijų būklę. Gerai dar, kad gavau, nes ant voko buvo užrašyta : „Povilaitis – Antanas, Kaunas“. Ir šio nesusipratimo kaltininkas iš dalies yra ta mano pavardė… Todėl susimąstau – mokėti policijos man skirtą baudą ar ne?
Sparčiai žingsniuojant 2018 – tųjų sausiui, kai iki vasario 16-tosios jau buvo likusios suskaičiuotos dienos, pagalvojau: Nejaugi šiuos susitaikymo ir santarvės ,,šuns metus”, pagal rytiečius, pradėsiu ir svarbiausia, mūsų šalies jubiliejų – šimtąsias metines – sutiksiu konfliktu? Taip, kaip juos pradėjo žurnalistai, pripažintos eterio žvaigždės Rūta Janutienė ir Edmundas Jakilaitis?
Prisimenu sausio 8 dieną per „Lietuvos ryto“ televiziją transliuotą R. Janutienės vedamą vieną populiariausių laidų „Nuoga tiesa“. Buvo tiesiog gėda žiūrėti, kaip jie, norėdami įrodyti savo tiesas, naudojo ir asmenį įžeidžiančius epitetus, buvo pasiruošę, atrodo, net vienas kitam gerkles perkasti… Ir kiti žurnalistai, pasidaliję į dvi priešiškas stovyklas, net dalyvaujant Seimo nariams, net dvi valandas virė šiame „kiaulių jovale“!
Į laidą buvo pakviestas ir mūsų, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos pirmininkas, žurnalistas Vidas Mačiulis. Jis ilgai tylėjo ir tik klausėsi. Pagaliau, laidos pabaigoje, R. Janutienė paprašė ir jo pasakyti savo nuomonę.
Jau pirmi Vido žodžiai nuramino net iki kritinės ribos įsiaudrinusią auditoriją. Ir vieni, ir kiti diskusijos dalyviai net nebandė, kaip įprasta šioje laidoje, nutraukti kalbėtoją arba jam mesti repliką. O Vidas kalbėjo labai paprastai ir aiškiai, nepalaikydamas nei vieno, nei kito „fronto“ ir labai įtaigiai išsakė mums jau seniai žinomas tiesas – nė vienas žurnalistas, net visuomenės pripažintas ir labai vertinamas, jau tapęs net eterio žvaigžde, negali ir neturi teisės būti prokuroru, teisėju ar advokatu. O laidos vedėjo pagrindinė pareiga – be ironijos tik klausti ir laukti atsakymo. Bet nedaryti išvadų.
Labai atidžiai klausiausi V. Mačiulio kalbos ir tik laukiau, kada pasakys paskutinę frazę, tarsi savo pasisakymo apibendrinimą, kurią jis dažnai pasako žurnalistikos senjorų klubo „MES“, sueigose. Ypač kalbant apie opias mūsų veiklos problemas: „Supraskite, aš negaliu kitaip kalbėti ir mąstyti, nes esu Ožiaragis“. Ir dar nebuvo atvejo, kad mūsų vadovas būtų neteisus!
Bet juk ir aš – Ožiaragis. Mano ir Vido gimtadienius skiria tik… dvi dienos. Todėl ir aš pasielgsiu ne tradiciškai, kaip kartais pasielgtų kiti…
… Jau kitą dieną iš ,,Compensos” draudimo bendrovės netikėtai sulaukiau… 40 eurų vertės dovanų kuponą, suteikiantį galimybę pasinaudoti nuolaida įsigyjant automobilio, būsto, kelionių arba nelaimingų atsitikimų draudimą senatvėje. O sausio 15 dieną – ir sveikinimą gimtadienio proga!
Ir vėl aš gyvenu tokia pat, kaip ir pirmąją Naujųjų metų dieną, pakilia nuotaika…
Ir dar su didesniu nekantrumu bei ramia sąžine sulaukiu mūsų valstybės susikūrimo šimto metų jubiliejaus.
Su Šventėmis, kolegos!