Lietuvoje pasipiktinimo bangą sukėlė Seimo narės Dovilės Šakalienės pasiūlyta įstatymo projekto pataisa dėl pozityvios ir negatyvios informacijos proporcijų nustatymo. „Šis bandymas reguliuoti žiniasklaidą buvo neapgalvotas, nors ir turėjo racionalų grūdą. Tai paskatino atkreipti dėmesį į tam tikrus negatyvius žiniasklaidos veiklos aspektus“, – teigia VDU socialinių mokslų fakulteto doc. dr. Visvaldas Legkauskas.
– Kodėl neigiama informacija skaitytojui ar žiūrovui patrauklesnė nei teigiama?
– Žinoma, kad žmogus jautriau reaguoja j neigiamą informaciją, j ją greičiau atkreipia dėmesį ir dažniau perka laikraštį, kurio antraštė neigiama, o ne teigiama. Tai – natūralus žmogaus mąstymas. Žmogus mano, kad jei pražiopsos kažkokią teigiamą informaciją, tiesiog negaus naudos, nors galėtų gauti, bet ir nepatirs žalos. Tačiau jei pražiopsos neigiamą informaciją, jausis mažiau saugus ir galbūt dėl to patirs žalą. Todėl ieškodamas neigiamos informacijos tikisi, kad jam tai padės apsisaugoti. Tarsi bando ieškoti saugumo. Bėda ta, kad kuo daugiau neigiamos informacijos žmogus gauna, tuo psichologiškai jaučiasi vis mažiau saugus. Paradoksalu, tačiau dėl to jis pradeda dar įnirtingiau ieškoti neigiamos informacijos. Kitaip tariant, kuo daugiau žmogus turi baimių, tuo jam paprasčiau įgyti dar vieną, papildomą. Pavyzdžiui, jei jau jis bijo vagystės ar gripo, tai daug greičiau pradės bijoti okupacijos ar bankų bankroto.
– Kuo Lietuva šiuo klausimu yra kitokia nei visas pasaulis?
– Lietuvoje žiniasklaidos rinka maža ir istoriškai taip susiklostė, kad mūsų šalies gyventojų mentalitetas ne toks optimistinis kaip daugelio kitų tautų. Šiame kontekste žiniasklaidos atstovai pajaučia, kad neigiamą žinią parduoti ir išjos uždirbti lengviau. Šaltinis, transliuojantis gąsdinančią informaciją, užsitikrina aukštesnius reitingus. Jie garantuoja daugiau reklamos. O kuo daugiau negatyvo žmogus mato, tuo daugiau nori. Žiniasklaida lengvai užčiuopia, kokia informacija lengviau patraukia žmogų. Kai žiniasklaida pateikia – žmogus vartoja.
– Kaip negatyvios laidos veikia visuomenę?
– Jos neigiamai veikia ne tik žmonių savijautą, bet ir elgesį. Alkoholizmui, savižudybėms, migracijai ir pan. žiniasklaida daro galbūt ir neesminę įtaką, bet tai – vienas iš psichologinių veiksnių, kurie tai skatina daryti.
Be to, žiniasklaidoje demonstruojamas buitinis smurtas turi neigiamos įtakos žmonių supratimui. Juk tie vaizdiniai, kuriuos pateikia žiniasklaida, formuoja žmonių supratimą, koks elgesys yra normalus, koks ne. Kuo daugiau informacijos apie smurtą ir smurtinių vaizdų, tuo daugiau žmonių linkę galvoti, kad tai – normalus elgesys. Sumažėja jautrumas smurtui.
– Seimo narių bandymas žiniasklaidą reglamentuoti, nurodant, kiek turi būti pozityvios informacijos, nebuvo beviltiškai absurdiškas?
– Lietuvoje yra viena liberaliausių žiniasklaidų demokratiniame pasaulyje, ji viena mažiausiai reguliuojamų. Skelbiamo turinio reguliavimas ir civilizuotame pasaulyje nėra naujiena. Mūsų žiniasklaidos rinka maža, tad žiniasklaida mažai specializuota ir stipriai koncentruota. Visos šitos baislaidės: socialinių aktualijų („24 valandos” ar „TV pagalba”), pokalbių laidos (kaip K. Krivicko ir R. Janutienės), socialinė dokumentika ilgai egzistuoja tik dėl to, kad jų reitingai tikrai aukšti. Visose šalyse yra tokio tipo laidų, tačiau jų ne tiek daug ir jos ne tokios populiarios. Lietuvoje šių laidų atsisakius būtų prarandami išties dideli pinigai. Todėl tam tikrai bus priešinamasi. Kaip tai sureguliuoti – politinės valios klausimas. D. Šakalienės pasiūlymas buvo neapgalvotas, nors ir turėjo racionalų grūdą. Deja, iracionalumo šįkart buvo daugiau. Šis bandymas buvo orientuotas ne ta kryptimi. Ne tai yra pagrindinė žala visuomenei.
– Kokią įžvelgiate pagrindinę žiniasklaidos daromą žalą?
– Pagrindinė žala – žiniasklaidos neproporcingai išaugęs polinkis uždirbti iš natūralaus žmogiško poreikio matyti blogiau už save gyvenančius. Pagrindinė visų socialinių aktualijų ar pokalbių laidų varomoji jėga – kad ir kas žmogus būtų visuomenėje, kai jis pasižiūri ar paskaito apie dar prasčiau atrodančius, protaujančius ar gyvenančius, pasijaučia protingesnis, geresnis ir puikesnis. Pavyzdžiui, laidos „Klausimėlis” montavimo būdas sukuria įspūdį, kad žiūrovas daug protingesnis ir žino daugiau už laidoje rodomą žmogų. Juk „Klausimėlį” visiems patinka žiūrėti tik dėl to, kad pamato, kokių kvailų žmonių yra.
– Tačiau žiniasklaida turi viešinti neigiamus visuomenės reiškinius. Kaip rasti kompromisą?
– Žiniasklaida privalo informuoti visuomenę. Tačiau šiuolaikinėje žiniasklaidoje daug pavyzdžių, kai tam tikri visuomenės skauduliai yra ne viešinami, bet pateikiami pasitelkiant stiprias emocijas keliančius vaizdus (muštynes, ašaras). Tai daroma tam, kad sukiltų emociniai įspūdžiai ir išlaikytų žmogų prie tos pačios laidos ar to paties kanalo. Tokiomis laidomis žurnalistai neturi tikslo išsiaiškinti tiesą, jiems svarbiausia – sukelti emociją ir keltis reitingus. Tai nėra teisinga.
Nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto socialinių mokslų fakulteto doc. dr. Visvaldas Legkauskas
Nuotr. iš asmeninio albumo