Paskelbti protų mūšio-konkurso „100 Šiaulių mįslių“ nugalėtojai ir prizininkai. Nuo 2015-ųjų gruodžio iki šių metų liepos trukusiame konkurse absoliučiu nugalėtoju tapo Klaipėdoje gyvenantis Algirdas Vaicekauskas. Žingeidus, daug ką fiksuojantis ir įamžinantis uostamiesčio atstovas yra ir puikus žurnalistų talkininkas, mūsų internetinės svetainės bendradarbis.
Sveikiname kūrybingą ir išradingą, puikų istorijos žinovą ir kolegą ,,100 Šiaulių mįslių” konkurso nugalėtoją Algirdą Vaicekauską ir pateikiame www.siauliuzinios.lt interviu su juo – santrauką…
– Kokia užsiimate veikla, koks jūsų laisvalaikis, pomėgiai? Ką kolekcionuojate?
– Ilgą laiką dirbau versle, bet susiklosčius aplinkybėms perėjau dirbti ten, kur visą gyvenimą buvo mano „dvasia“. Sportas! Rengiu sporto renginius, organizuoju krepšinio varžybas. Tapau Klaipėdos krepšinio federacijos prezidentu. Štai jau 30 metų kartu su Kazimieru Budriu rengiame K. Budrio taurės tarptautinį šeimų krepšinio turnyrą Klaipėdoje. Mes su juo taip ir susipažinome gatvėje. Aš tuo metu dirbau liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“ ir pasisiūliau pagaminti turnyrui drožtus prizus. Draugystė tęsiasi iki šiol. Buvome išdrožę vardinę lėkštę net TOK prezidentui Ch. A. Samarančui jo vizito Lietuvoje metu ir padovanojome svečiui. Dabartiniu metu dirbu Klaipėdos sportininkų namuose-muziejuje vedėju. Man tai palaima ir laisvalaikis… Renku istoriją, fiksuoju įvykius ir fotografuoju.
Pomėgiai? Krepšinis visomis prasmėmis ir grybavimas – pirmiausia. Neretai į namus parnešu iki 300 baravykų. Turiu kolekciją senovinių monetų ir ekslibrių, pašto ženklų ir atvirukų.
– Kas paskatino jus domėtis Šiauliais, Šiaulių istorija ir kultūra?
– Aš galvoju, kad čia yra mūsų giminės dvasios pėdsakų… Mano prosenelė Elžbieta Railienė (tėvo močiutė) kartu su mano močiute Jadvyga Railaite-Vaicekauskiene dirbo Šiaulių piliečių klubo virtuvėje. Prosenelė vadovavo virtuvės darbui. Nuskenavau seną fotografiją, kurioje įamžintas virtuvės personalas ir pasiunčiau šiauliečiams kraštotyrininkams. Žinau, kad yra išleista knyga „Apie seną namą…“ Tad dažnai užsuku į „Presto“ kavinę ir bandau įsivaizduoti, kaip čia virė gyvenimas iki karo… Dar giminės medyje yra šiauliečių Diktanų pavardė (močiutės sesuo Diktanienė). Iš pasakojimų žinau, kad jie susiję su „Titnago“ spaustuve.
Šiaulių istorija didelė, garbinga ir įdomi. Juolab kad čia prabėgo ir keletas mano jaunystės metų. O dabar dalyvaudamas protų mūšyje „100 Šiaulių mįslių“ dar daugiau sužinojau įdomių faktų ir detalių apie šį miestą.
– Iš kur rinkote žinias, informaciją, faktus atsakinėdamas į protų mūšio-konkurso „100 Šiaulių mįslių“ klausimus?
– Atvirai pasakius, jei ne užpuolusi „kvaraba“ (onkologinė kraujo liga), tai nebūčiau turėjęs tiek daug laisvo laiko šiam konkursui. Nors turiu įdirbį ir praeityje esu laimėjęs viktorinas apie Bulgariją bei Vokietiją ir premijuotas kelionėmis į tas šalis, dalyvavau žaidimuose „Taip ir ne“, „Tam davė, o…“ (LTV) ir t. t., bet teisybės dėlei turiu pasakyti, kad klausimai šiame konkurse buvo „kieti“. Specialiai važiavau tris kartus į Šiaulius, kad surasčiau atsakymus į šio protų mūšio klausimus. Bandžiau patekti prie Šv. Jurgio bažnyčios varpų (šioje bažnyčioje krikštytas mano tėvas), bet griežta patarnautoja neįleido jų nufotografuoti.
Vieną klausimą apie „Šiaulių pasakėlę“ sprendėme kartu su Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos darbuotojomis. Nors jos ir susisiekė su Šiaulių bibliotekininkėmis, bet pastarosios atsakymo nežinojo. Vieno vizito metu ėjau per Šiaulius ir fotografavau viską, kas, maniau, yra svarbu ir gali būti užduota protų mūšyje: Šiauliuose esančius medžius, paminklus, memorialines lentas, freskas, Tūkstantmečio suoliukus, skulptūras.
Bandžiau įspėti organizatorių klausimus. Taip radau M. Valančiaus bareljefą Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje, mitologinę būtybę „Aušros“ muziejaus kieme, „nesunešiojamus batus“ prie Dailės galerijos.
Vieną klausimą padėjo atsakyti Šiaulių kolekcininkas Petras Kaminskas (apie parodos medalį) bei Šiaulių architektas – apie pirmą daugiaaukštį, kurio „nepažinau“, nors nuotrauką turėjau iš Šiaulių knygos.
Teko vykti ir į Viekšnius ieškoti atsakymų apie Biržiškas ir sodininką Paulavičių. Nesigailiu. Aplankiau vietinę biblioteką, kurios kitame gale memorialinis Biržiškų muziejus ir „Žemaičių garlėkio“ sumanytojo A. Griškevičiaus aviacijos muziejus. Mano bičiulis Egidijus net pasišovė padovanoti savo lėktuvų modelius šiam muziejui.
Bet daugiausiai atsakymų radau internete www.e-paveldas.lt Radau tikrą lobyną – skenuotus senus prieškario Šiaulių laikraščius, metraščius ir kt. Kas vakarą, kartais azarto pagautas, iki paryčių varčiau laikraščių puslapius. Radęs įdomų faktą pasidėdavau „į archyvą“. Taip radau savo archyve eilėraštį apie Salduvės kalną.
Dėl pirmojo dviračių nugalėtojo Ryga-Šiauliai varžybose bandžiau „iškvosti“ Dviračių muziejaus darbuotojus, bet, deja, jie to fakto nežinojo…
O kai internete pakeičiau Šiaulius į Šavli, radau pats ir su nuotrauka. Pasibaigus atsakymų terminui medžiagą pasiunčiau Šiaulių dviračių muziejui, lai nudžiugina lankytojus braliukus latvius…
Beje, keliautojo, transatlantinio žygio sumanytojo Liudo Alseikos dviratis yra Šiauliuose, o štai dienoraštis – pas mus. Pažadu kopiją pristatyti Šiaulių dviračių muziejui.
– Kuo jus patraukė protų mūšis-konkursas „100 Šiaulių mįslių“? Kuo jis išsiskiria iš kitų panašių konkursų?
– Aš net nelabai turiu su kuo palyginti šį konkursą. Solidus, giluminis, reikalaujantis gerai pasiknaisioti istorijos lobynuose. Atsakymai – tai atsakymai, bet daug sužinojau apie Šiaulius ir to, kas neįėjo į konkursą. Drąsiai galiu bičiulį nuvesti prie tvarkyti pradėto dailininko G. Bagdonavičiaus namo, parodyti istorinius ir atminimo medžius Šiauliuose.
Beje, nepamirškite pažymėti ir Klaipėdos garbės piliečio, pirmojo Lietuvoje „Fair play“ laureato, Londono olimpinių žaidynių ugnies nešėjo, šeimų krepšinio patriarcho (per karą gyvenusio Šiauliuose) Kazimiero Budrio ąžuoliuko, iškilmingai pasodinto prie „Saulės“ sporto mokyklos.
Man šis konkursas buvo priemonė pajudinti smegenis, kad jie nesurambėtų po daugelio chemoterapijos kursų ir savotiška duoklė savo protėviams, gyvenusiems ir dirbusiems Šiauliuose, bet, prisipažinsiu, buvo ir noras nugalėti, pergudrauti konkurso sumanytoją ir organizatorių.
Tai labai puiki priemonė paminėti miesto, švenčiančio 780 metų jubiliejų, geriau pažinti jo istoriją ir kultūrą. Manau, kad moksleivijai ir jaunimui šis konkursas turėjo tapti stalo knyga. Aš turėjau puikius lietuvių kalbos ir istorijos mokytojus Trakšelius Radviliškio mokykloje, kurie įdiegė man smalsumą, davė daug žinių ir padėjo formuojant pasaulėžiūrą.
Nuotraukoje: Algirdas Vaicekauskas
Jono Nekrašiaus nuotr.