Gamtos apsaugos komiteto Lietuvoje įkūrimo 60 – mečio proga turime priminti: praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtmetyje, kai vis labiau pradėjo aiškėti didžiųjų stalininių gamtos pertvarkymo planų neigiamos pasekmės gamtai, žmonių sveikatai bei gyvenamajai aplinkai, „plačiosios šalies“ mokslininkai, rašytojai, žurnalistai ėmė reikšti nerimą dėl gamtosaugos.
Lietuvos mokslo žmonių, kultūros veikėjų, rašytojų, žurnalistų ir gamtininkų balsai tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo labiausiai girdimi, nes jie buvo paremti mūsų valstybės istorine gamtojautos patirtimi, tradicijomis ir konkrečiais praktiniais gamtosaugos darbais, besiremiančiais pradžioje paprotine, vėliau ir rašytine teise.
Lietuvos gamtosaugos ištakos
Apsaugoti gamtos turtus Lietuvoje teisinių priemonių pagalba buvo bandoma jau feodalizmo laikais. 1557 metais išleistame Valakų įstatyme buvo numatyta medžioklės, žvejybos, miško kirtimo, uogavimo, grybavimo tvarka. Gamtos turtų apsaugos klausimai atsispindėjo ir pirmajame bei trečiajame Lietuvos statute.
Dėmesingai Šalies gamta rūpintasi ir tarpukario laikotarpiu. Buvo priimta nemažai teisės aktų atskirų gamtos objektų apsaugai, pavyzdžiui, medžioklės įstatymai – 1925 ir 1935 metais, miškų naikinimui sustabdyti įstatymas, įstatymas apie privatinių miškų valstybės priežiūrą ir t.t. Gamtos ir jos apsaugos idėjos plačiai atsispindėjo ir leidžiamoje literatūroje, laikraščiuose bei žurnaluose.
Gamtosauga pokario laikotarpiu
Pokario metais Sovietų Sąjungoje lietuviai pasirinko pirmapraeivio kelią nykiame gamtosaugos lauke ir garbingai ėjo iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.Tuomet, laužant sustabarėjusį technokratinį požiūrį į gamtos ir visuomenės santykių harmoniją, mūsų Šalies gamtininkų darbai buvo labai svarbūs bei reikšmingi ne tik Lietuvai, bet ir visai Sovietų Sąjungai.
Pakanka prisiminti vieną kitą tuometinį partijos iškeltą komunizmo statybos lozungą – „ šiaurės upes pasuksime į pietus“, „gamta privalo tarnauti žmogui“, „komunizmas – tarybų valdžia plius elektrifikacija, plius chemizacija“, – kad galėtum įsivaizduoti to laikotarpio gamtos būklę, ar suprasti šviesiausių protų pastangas bei galimybes apginti ją esant tokiai ideologizuotai atmosferai.
Nežiūrint į tai, Lietuvos visuomenė pasirinko brangiausio materialinio ir dvasinio turto – gamtos – gynimo pozicijas. Pirmieji į šias pozicijas stojo mokslininkai gamtininkai: Tadas Ivanauskas, Antanas Kvedaras, Vytautas Gudelis, Kazimieras Bieliukas, Česlovas Kudaba, Lietuvos gamtos apsaugos draugijos pirmininkas Karolis Jankevičius, Medžioklės ūkio valdybos viršininkas, vėliau tapęs naujai įkurto Gamtos apsaugos komiteto pirmininku, teisininkas Viktoras Bergas.
Lietuvos gamtosaugos pirmapraeivius palaikė ir Rusijos mokslo demokratinės visuomenės žymūs gamtininkai L.Šapošnikovas, N. Banikovas V. Pakrovskis, V. Geptneris, S. Turovas ir kiti. Jie, kaip mokslininkai, atstovaudavo „plačiąją šalį“ tarptautinėse gamtininkų kongresuose, konferencijose ir atsivežtą užsienio informaciją, literatūrą „nuleisdavo“ Viktorui Bergui. Jie žinojo, kad Lietuvos gamtosaugininkai ir jų vadovas sugebės panaudoti užsienio valstybių gamtosaugos patirtį ir stengsis jų pavyzdžiu pagal galimybes organizuoti efektyvią gamtosaugą. Ir jie neapsiriko.
Naujas posūkis
Lygiai prieš 60 metų, 1957 – ųjų liepos 26 – ąją, Lietuvoje, Medžioklės ūkio valdybos bazėje įkuriamas Gamtos apsaugos komitetas prie LSSR Ministrų tarybos. Tuometinė Šalies vyriausybė Gamtos apsaugos komiteto pirmininku paskiria Viktorą Bergą, talentingą organizatorių, gerai gamtosaugos reikalus išmanantį, plačių demokratinių pažiūrų žmogų, nuo 1947 metų sumaniai vadovavusį Medžioklė ūkio valdybai.
Gamtos apsaugos komitetas tapo pirmąja valstybine gamtosaugos institucija su plačiu valstybinių inspekcijų tinklu vietose. Primintina, kad tokios valstybinės gamtosaugos institucijos nebuvo ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.
Valstybinės gamtosaugos institucijos atsiradimas Lietuvoje buvo įžvalgus ir ryžtingas žingsnis sprendžiant to meto ekologines problemas ne tik mūsų krašte, bet ir kitose „plačiosios šalies“ respublikose.
Netrukus valstybinės gamtosaugos vadovas Viktoras Bergas žengia svarbų žingsnį stiprinant gamtosaugos teisinius pagrindus. Subūręs bendraminčius – įvairių mokslo sričių mokslininkus, ekologus, teisininkus, valstybinių ir visuomeninių organizacijų atstovus, parengia Lietuvos gamtos apsaugos įstatymo projektą ir įtikina Šalies aukščiausiąją valdžią apie tokio įstatymo reikalingumą.
1959 m. balandžio mėn. 22 d. tuometinė Aukščiausioji taryba Lietuvos gamtos apsaugos įstatymui „atveria dienos šviesą“. Šis svarbus teisinis dokumentas padėjo išplėsti draustinių ir rezervatų tinklą, nemažai objektų paskelbti gamtos paminklais, patvirtinti įvairių gamtos išteklių eksploatavimo ir reguliavimo nuostatus.
Pastebėsime, kad toks Įstatymas Lietuvos teisės istorijoje buvo priimtas pirmą kartą. Pirmas jis buvo ir Sovietų Sąjungoje.
Viktoras Bergas gerai suprato, kad be aktyvaus visuomenės dalyvavimo gamtosaugoje, be žmonių paramos, neturint Šalyje populiaraus, masiniu tiražu leidžiamo leidinio – žurnalo ar laikraščio – sunku bus įgyvendinti Gamtos apsaugos įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatas, organizuoti gyventojų ekologinį švietimą, spręsti praktinius gamtosaugos uždavinius. Todėl Jis imasi iniciatyvos ir, pasitelkęs sumanymo bendraminčius, 1960 metais įkuria Lietuvos gamtos apsaugos draugiją.
Lietuvos gamtos apsaugos draugijos pirmose gretose – žinomi Lietuvos žmonės, mokslininkai, kultūros švietimo darbuotojai, miškininkai, žemdirbiai, melioratoriai, medikai, rašytojai, žurnalistai, mokytojai.
Respublikinė konferencija, kurioje dalyvavo 117 delegatų, įvyko 1960 – ųjų lapkričio 22 – ąją Vilniuje, Mokslų akademijos salėje. Buvo išrinkta Tarybą, į kurios sudėtį įėjo gerai žinomi asmenys: T. Ivanauskas, V. Gudelis, K. Eringis, A. Kvedaras, M. Lukaitienė, A. Mačionis, J. Čeičys, E. Červinskas, A. Matulionis, E. Šimkūnaitė, K. Giniūnas A. Tauras, P. Vasinauskas ir kiti. Betarpiškai vadovauti Draugijai buvo patikėta prof. Karoliui Jankevičiui (pirmininkas), Viktorui Bergui ir Janinai Kauneckienė (pirmininko pavaduotojai).
Išleistas žurnalas „Mūsų gamta“Viktoras Bergas „suka galvą“ kaip įkurti populiarų laikraštį ar žurnalą, skirtą gamtai populiarinti ir gamtosaugos problemoms nušviesti.
Tais laikais Lietuvoje be Maskvos ideologų leidimo įkurti specialų laikraštį ar žurnalą buvo beveik neįmanoma. ,,Centro” neigiamo atsakymo motyvas – „ Lietuva ir taip daug turi įvairių leidinių.“
V. Bergas su tokia nuomone nesutiko ir ėmėsi ryžtingų, suprantama, šiek tiek miškininkams nepatinkančių, veiksmų. Jis suburia žurnalistų, mokslininkų bei visuomeninių organizacijų pastangas, tyliai pritariant Lietuvos respublikos vadovams, pasiekia, kad vietoj mažu tiražu (8-9 tūkst. egz.) leidžiamo miškininkystės žurnalo „Mūsų girios“ 1964 metais visuomenėje pasirodytų žurnalas „Mūsų gama.“
Visuomenė greitai pamėgo žurnalą. „Mūsų gamtos“ tiražas pasiekė net 60 tūkst. egzempliorių. Toks leidinio populiarumas patvirtino Viktoro Bergo įžvalgumą.
Tuometinėje Lietuvoje prenumeruoti ir skaityti „Mūsų gamtą“ buvo savotiškas patriotizmo ženklas, nes mylėti gamtą – reiškė mylėti Tėvynę. Žurnalas pasiekdavo net užsienyje gyvenančius lietuvius.
Populiaraus gamtinio žurnalo ,,Mūsų gamta” vyriausiuoju redaktoriumi nuo pirmo iki paskutinio numerio dirbo šviesios atminties žurnalistas, rašytojas Rimantas Budrys, redaktoriaus pavaduotoju – Julius Geležauskas, atsakinguoju sekretoriumi – Vytautas Klovas, meniniu redaktoriumi – Antanas Kazakauskas.
(Straipsnio tęsinys – mūsų svetainės ,,Komentaruose”)
Nuotraukose:
(viršuje) Publikacijos autorius, Lietuvos nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas, Česlovo Kudabos premijos laureatas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Juozas Stasinas
(apačioje) Buvęs Lietuvos gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Viktoras Bergas
Nuotr. iš J.Stasino asmeninio albumo