2016-ųjų Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga Kauno miesto savivaldybė Burmistro Jono Vileišio žalvariniu medaliu apdovanojo ,,Lietuvos gydytojo žurnalo“ atsak. redaktorę, Lietuvos žurnalistų sąjungos narę Ramutę Pečeliūnienę. Mūsų kolegė, net nenujausdama apie būsimą jos darbo ir veiklos įvertinimą, parašė ir internetinei svetainei atsiuntė savo pasakojimą konkursui ,,Žurnalistinės kasdienybės istorijos“…
***
Gegužės pradžioje pažymėjau 10 metų savo profesinės veiklos (darbine ir kūrybine prasme) vienoje leidybinėje įmonėje sukaktį .. Smagus jausmas… Na, žinoma, ne dėl to, jog laikas bėga šviesos greičiu, ir metų našta tikrai nedžiugina…Nebent tuo, jog metai prideda proto ir patirties… Kita vertus – tiek minčių galvoje atsiranda, tiek brandaus suvokimo ir naujos prasmės… ir norų… Vis dėlto didžiausią džiaugsmą teikia įdomus, mėgstamas darbas, apipintas nesuvaidintomis emocijomis, subtiliais išgyvenimais, na, ir žinoma – aplaistytas prakaitu… Netiesiogine prasme… Nes tenka paplušėti kartais gana stipriai, o ir rezultatai ne visada tenkina… Bet tai tikrai ne tragedija…
Čia dirbti įdomu pirmiausia todėl, jog kasdieniai mano pašnekovai – pačia humaniškiausia pasaulyje įvardijamos profesijos atstovai. Šiai kategorijai, kaip puikiai suprantate, priskiriami gydytojai. Ir aš visiškai sutinku, nors taip pat neprieštarauju ir dėl pasitaikančių išimčių. Nes juk gydytojai – tos pačios mūsų visuomenės nariai, tarp kurių gali būti įvairiausių asmenybių….
Žiniasklaidoje gydytojai dabar dažnai pliekiami dėl padarytų klaidų (netgi labai skaudžių) ar aplaidumo, paimtų dovanų ar pakišų, dėl dėmesio ar atjautos stokos, dėl grubaus elgesio ar aštresnio žodžio… Tačiau kartais atrodo, jog mano kolegoms įdomu tik tada, kai atsitinka nelaimė ir kai įtariama mediko kaltė. Tada supuola būriais ir temą tarsi karštą bulvę tarp rankų mėto – iš spaudos puslapių ji persikelia į TV ekranus ir neretai – į teismo salę.. Jau nekalbu apie susibūrimus prie popiečio kavos puodelio, kur gimsta ne visuomet teisingos apkalbos…
Beje, pastaruoju metu vis dažniau gydytojams pateikiami ieškiniai, siekiantys ne dešimtis, bet šimtus tūkstančių eurų.. Atsiranda žmonių, kurie prarasto artimojo gyvybę įvertina didžiulėmis pinigų sumomis. Žinoma, visada norisi tiesos ir atsakomybės, bet kai nebelieka žmogaus – jokie milijonai nepagelbės… Kita vertus – ar visada dėl paciento mirties būna kaltas vien gydytojas?… O gretutinės ligos, gyvenimo būdas, kitos aplinkybės?.. Kita vertus – aš nesiruošiu tapti advokate… Klaidų – didesnių ar mažesnių, o dar griežčiau pasakius – nusižengimų ar pažeidimų padarome turbūt visi, tad nereikia prie kryžiaus kalti vien gydytojus. Bet šįkart aš ne apie tai…
Per dešimtmetį esu parengusi daugiau nei pusantro šimto gydytojų asmenybių portretų (žinoma, kitų savo darbų – straipsnių, aktualijų, reportažų, komentarų neskaičiuoju). Kiek įdomių dalykų teko išgirsti, kiek nuoširdaus, atviro, malonaus bendravimo patirti…
Turbūt mažai kas žino, jog, pavyzdžiui, ausų, nosies, gerklės ligų specialistas prof. habil. dr. V. Ulozas (LSMU MA) nuo vaikystės rikiuoja tankų bei lėktuvų „arsenalą“. Oficialiai šis pomėgis vadinamas stendiniu modeliavimu – profesorius konstruoja atitinkamai sumažinto mastelio lėktuvų ir tankų modelius. Didžiulės kantrybės reikalingą užsiėmimą vainikuoja pagrindinis tikslas – kad kopija būtų maksimaliai panaši į originalą.
Kiek modelių Prof. V. Ulozo kolekcijoje yra šiuo metu – nežinau, bet svarbiausia, jog šis laisvalaikio pomėgis, beje, skatinantis domėjimąsi istorija, tapo geriausia poilsio išraiška… Kaip ir fotografavimo – profesionalaus žvilgsnio į mikro ir makro pasaulį…Beje, šiemet prof. V. Ulozui už dešimtmetį trukusius mokslinius tyrimus įteikta Lietuvos mokslo premija.. Vadinasi, laisvalaikio pomėgiai didiesiems jo gyvenimo tikslams netrukdė.
Kita miela gydytoja anesteziologė-reanimatologė prof. Dalia Adukauskienė (LSMU MA) be galo mėgsta augalus – tai jos silpnybė, o kartu ir energijos šaltinis. Anot jos – meilė žmogui – kad ir koks jis būtų negražus – yra meilės gamtai dalis. Esą žavėtis gražia orchidėja gali kiekvienas, o žavėtis negražiu žmogumi – senu, žilu ar kreivu, maloniai nekvepiančiu ar palūžusiu – regis nėra ko… Medikė iš kiekvienos kelionės parsiveža po augalą, tad jos namų aplinką puošia tikras botanikos sodas, kuriame veši įvairiaspalviai gėlių krūmai, magnolija, keli alyvmedžiai, levandos…O viduje net vaisius veda figa ir puošnusis citrinmedis. Beje, nuraškytas citrinas ji dovanoja sutiktam savo kelyje žmogui, kurį nori pažadinti, prikelti iš nevilties.. Tai labai tauru ir miela…
LSMU Akių ligų klinikos vadovas, „Profesijos riterio“ nominacijos laimėtojas (ši nominacija – tai mediko ištikimybės profesijai, elegancijos ir etikos normų puoselėjimo, pasiektų rezultatų darbinėje, mokslinėje ir kitoje veikloje įvertinimas) prof. habil. dr. Vytautas Jašinskas, pavyzdžiui, ypatingą dėmesį skiria akių audinių donorystei. Dar 2000 metais jo iniciatyva įkurtas pirmas Lietuvoje ir Baltijos šalyse akių audinių bankas.
Profesorių jaudina pacientų, laukiančių persodinti ragenas, eilė, nes labai sunku gauti donorinių medžiagų… O jiems visiems taip norisi padėti. Sunkus pats donorystės procesas, nes rageną iš donoro galima paimti ne tada, kai miršta smegenys, o sustojus širdžiai. Tad labai pailgėja laiko tarpas, per kurį galima paimti donoro organą… Didžiausias džiaugsmas aplanko daktarą tada, kai pavyksta žmogui grąžinti regėjimą…
„Tokia jauna, o jau profesorė, prezidentė, direktorė…“– tokios pirmos mintys aplanko artimiau susipažinus su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Dermatovenerologijos centro direktore, Lietuvos dermatovenerologų draugijos prezidente prof. Matilda Bylaite Bučinskiene… Tačiau ji iš tiesų pelnytai gali didžiuotis, jog yra puiki odos ligų specialistė, dėstytoja, vadovė, visuomenininkė… Kai paklausi, kuo užpildytas profesorės laisvalaikis, ji nuoširdžiai prisipažįsta mėgstanti bendrauti su žmonėmis, klausytis jų minčių, skaityti knygas, keliauti, aktyviai sportuoti, lankyti teatrą, koncertus… Jos gyvenime rutinos nėra.
Profesorė geba džiaugtis net ir mažais dalykais, tačiau stengiasi nedaryti to, ko nereikia, negaišti laiko tuštiems pokalbiams, nesėdėti prie televizoriaus… „Tikra laimė, kad galiu džiaugtis saule, matau žydinčias gėles, pastebiu, kada skleidžiasi pumpurai, sužaliuoja žolė, matau debesis ir žvaigždes,“ – atvirai prisipažinusi profesorė… Ir dar labai svarbu – garbi medikė nebijo klaidų ir būti netobula. Ir to nebijo pripažinti… Svarbiausia – tikėti, kad nuoširdus ir tikslingas darbas atneša vaisius.Dar vienas susitikimas – su Lietuvos neurochirurgijos tėvu daugelio vadinamu garbiu gydytoju neurochirurgu Jaunučiu Marijonu Tamašausku, beje, be neįkainojamų profesinių pasiekimų dovanojusiu mūsų visuomenei ne mažiau žinomą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, sūnų, savo tėvo pėdomis pasekusį LSMU Neurochirurgijos klinikos vadovą prof. Arimantą Tamašauską…
„Norint būti geru gydytoju, reikia visam pasinerti į šią visapusišką veiklą, atiduoti visą save – kito kelio nėra,“ – sako J. M. Tamašauskas.. Be daugybės kitų jo asmenybės portreto subtilybių labiausiai sužavėjo viena – medikas nėra gyvenime paėmęs iš savo pacientų net ir menkiausios dovanos ar taip vadinamos pakišos, o siūlymų buvo daugybė…
Tiesa, daktaras vis dėlto prisipažįsta seniai seniai padaręs vieną „nuodėmę“… Jam pavyko labai sėkmingai išoperuoti smegenų auglį „senamiesčio freskų mergaitei“. Po poros mėnesių, pasveikusi, šiek tiek pasivaišinusi alkoholiu buvusi pacientė atėjo į jo kabinetą ir ištraukusi iš rankinės dvi kupiūras po 10 rublių, pasiūlė daktarui bei kolegai už juos nusipirkti naujas „rubaškes“. Ir iš kabineto neišėjo tol, kol jiedu tų pinigų nepaėmė…
VUL SK Vidaus ligų centro direktorius, VU MF Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas prof. Virginijus Šapoka be gausybės tiesioginių ir visuomeninių pareigų (taip pat ir tarptautinėje veikloje) 2000 m. su bendraminčiais įsteigė žurnalą „Internisto praktika“ (dabar „Internistas“) ir tapo vyr. redaktoriumi.
Profesoriaus, kuris visą savo gyvenimą dirba ne tik gydytoju, bet ir dėstytoju, nuomone – medikas veikia kaip kempinė – viską „absorbuoja“. Jis privalo pakilti virš savo asmeniškumo ir, nepasisydamas paciento tautybės, išsilavinimo, privalo rasti optimalų kelią ne tik diagnozuojant sveikatos sutrikimą, bet ir parenkant individualų gydymą.
Labai įdomūs profesoriaus pomėgiai. Žibalinės lempos – nedidelis jo gyvenimo fragmentas. Jomis susidomėjo dar būdamas studentas, kai viename kaime nugriovus trobą kažkas iš palėpės atnešė dvi primityvias žibalines lempas. Kiemo fone išryškėjo jų formos… Tada būsimasis gydytojas pagalvojo – kaip gražiai jos derėtų, jeigu būtų daugiau… Ir pradėjo ieškoti… Kaime jų buvo kiekvienoje troboje – todėl kolekcija greitai didėjo. Galiausiai daktaras pasinėrė į lempų restauracijos subtilybes… Kita kolekcija, kabanti prof. V. Šapokos kabinete, – keraminiai, metaliniai, mediniai medaliai, skirti pažymėti medicinos bendruomenės įvykiams… Kiek jų yra – profesorius neskaičiavo, bet tikrai nemažai… Deja, papildyti šią kolekciją nėra paprasta, nes dabar nepopuliaru kokio nors įvykio proga gaminti medalius…
O LSMU Kardiologijos klinikos prof., habil. dr. Marija Rūta Babarskienė didžiuojasi išsirutuliojusia gražia šeimos tradicija – savaitgalio pietų konkursais. Jos šeimoje sudarytos 4 komandos, kurios labai kruopščiai kas savaitę gamina pietus. Profesorė džiaugiasi, jog į šį užsiėmimą mielai įsitraukė ir anūkai. Visi siekia tobulumo, sugalvoja įdomių patiekalų, žiūri kulinarijos laidas, skaito kulinarines knygas ar improvizuoja patys… Tai ne tik suteikia gyvenimui naujų spalvų, bet ir skatina tobulinti stalo serviravimo, valgio patiekimo, stalo puošybos įgūdžius…
Kita miela tradicija – maži ,bet malonūs siurprizai iš kelionių ar atostogų grįžtantiems šeimos nariams. Vienų gali laukti pamerkta ar pasodinta mėgstama gėlė, kitų – įmantrus saldumynas, vaikai dažniausiai nudžiuginami knygelėmis. Visa tai padeda ugdyti gražias tradicijas bei mokytis mylėti savo artimus žmones, puoselėti grožį…
Tai tik keletas faktų iš gausybės susitikimų su garbiais medikais. Man malonu bendrauti su gydytojais, juos pažinti, įsijausti į jų darbus, kasdienybę, laisvalaikio ir poilsio akimirkas, sužinoti, kuo jie domisi, kaip gyvena, ką myli ir dėl ko kenčia. Juk jie, kaip ir mes,pirmiausia yra žmonės. Ir tikrai ne dievai, kaip dauguma norėtų, ar kaip daugeliui atrodo, kad jais turėtų būti…
Ričardo Šaknio nuotr. (viršuje): Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Sigitas Šležas Burmistro Jono Vileišio medalį įteikia žurnalistei Ramutei Pečeliūnienei
Stasio Paškevičiaus nuotr. (apačioje): R.Pečeliūnienę su apdovanojimu pasveikino LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius
