Tradicinė LŽS ir kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES narių sueiga gegužės 16-ąją prasidėjo neeiliniu įvykiu – klubo narių gretas papildė žinomas, ilgametis žiniasklaidos darbininkas žurnalistas Antanas Marčiulionis, kaip jis pats sakėsi, dirbęs vienuolikoje redakcijų, – „Vakarinėse naujienose“, „Tiesoje“, „Kauno tiesoje“, “Ūkininko patarėjuje“, Eltoje… Be to, ir pats buvo įsteigęs bei redagavęs net tris laikraščius – „Vakarinį Kauną“, „Kauno kraštą“ ir „Mano verslą‘. Beje, Antanas sugrįžo ir į Lietuvos žurnalistų sąjungos narių bendruomenę, kurią keleriems metams buvo palikęs, kai redagavo UAB ,,Senukai” leidinį.
Svarbu pabrėžti: atėjo ne tuščiomis rankomis – pristatė ir savo stambios apimties knygą „Pamatuok mūsų kaltes, gyvenime“. Joje kolega dar sykį apmąsto kelių dešimtmečių triūsą, gyvento laiko peripetijas, jo sudėtingumą bei problematiškumą, vidinių įsitikinimų konfigūracijas. Leidinys aprėpia labai platų temų ratą, užgriebia pastovias ir kintančias reiškinių dominantes politinių ir ideologinių virsmų įtakoje. Tekstai pasižymi autentika. Kas buvo – tai buvo. Autorius jų nei taisė, nei „tobulino“, nekėlė sau tikslo „pritaikyti“ mūsų laikams. Beveik visi su nuoroda – kur ir kada skelbti.
„Nupūčiau dulkes nuo savo publikacijų iškarpų, bibliotekose įnikau į laikraščių komplektus ir vėl pasijutau keliaujantis plačiašakės kūrybos vieškeliais, vedusiais į profesinę brandą“, – knygos viršelyje rašo autorius, gaivindamas tolimą ir artimą praeitį, kuri kaip gyva stojasi prieš skaitytojo akis.
Suprantama, to meto oficialioji opinija reikalavo tik propagandos. Jos neišvengė ir A. Marčiulionis. Prieš vėją nepapūsi, juolab, kad ir žurnalistui duotas vienintelis laikas, ir jį turi priimti, įprasminti, atspindėti tokį, koks yra – su visomis grimasomis. A.Marčiulionis jį atspindėjęs sodria kalba, analitiko žvilgsniu, pasakyčiau – netgi sąžiningai. Atiduodamas knygą skaitytojui, nesitiki nei didelių pagyrų, nei liaupsių.
„Neabejoju, bus vertinama įvairiai, – sako žurnalistas. – Kita vertus, didžiulę mano paties atranką praėję straipsniai tam ir padėti „ant lėkštutės“, kad bent kažkiek pasimatytų ne tokia jau niūri ta okupacijos metų kasdienybė“.
Autorius, matyt, sako tiesą. Jo kūrybinėje paletėje yra ir tokių reflektuojančių puslapių, kurie gali sužavėti ir pačius „kiečiausius“ tikinčiuosius, kaip antai „Multi vocati, sed pauci electi…“ (Apie didį pasišventimą mažoje Trakų gatvelėje). Didelės apimties publikacijoje kalbama apie Kauno kunigų seminariją. Ji atspausdinta „Kauno tiesoje“ 1988 metų pavasarį, kai redakcijai vadovavo Teklė Mačiulienė, o laikraštis visomis savo galiomis vadavosi iš ideologinių stereotipų.
Dar nebuvo įprasta garsiai kalbėti apie būsimus kunigus, jų kasdienybę, „vykstančias egzaminų sesijas, apie vasaros atostogas, kurių metu klierikai įvairiose respublikos bažnyčiose atlieka praktiką.“ (p.33). Seminaristai nebetikėjo, kad bet kokia medžiaga apie juos gali būti paskelbta spaudoje, dargi iš gerosios pusės). Ir čia, kaip A. Marčiulioniui įprasta, pažvelgta šiltu analitiko žvilgsniu, papasakota iš širdies.
Tarp straipsnių, pasižyminčių gilia analize, aptinkame ne vieną apybraižą, kuriose be patetikos ir daugžodžiavimo jautriai prabilta apie žmogų, jo gyvenimo prasmę. Norom nenorom šitas pamirštas žanras gražina mus į tuos laikus, kai pagrindiniai laikraščiai nuolat skelbė šio žanro konkursus, o dėl prizinių vietų varžėsi rašytojai, žurnalistai, šiaip plunksnos bičiuliai, mėgę literatūrą. Argi tai buvo blogai? Atsakymas turbūt vienareikšmis.
Arba kad ir feljetonas, neleistinai nustumtas į užmarštį. O juk savo laiku buvo vienas mėgiamiausių žanrų. Jį yra išbandęs ir A. Marčiulionis, todėl grakščia satyra nuspalvintų puslapių randame ir šioje knygoje. Beje, juos skaitant, nejučiomis iškyla kažkada itin garsėję literatūros padangėje feljetonistų vardai – Vytautė Žilinskaitė, Augustinas Gricius, Antanas Pakalnis, Juozas ir Jonas Bulotos, Augustas Tamaliūnas etc. Ir vėl norisi klausti: argi tai buvo blogai?
Baigiant trumpą pašnekesį apie kolegos knygą, derėtų reziumuoti: joje sau įdomaus ras ir „kairysis“, ir „dešinysis“, ir „centristas“, nes joje tvyro viena svarbiausių esmių – sugyventi taikiai.
Sueigoje šiltai buvo sutiktos Petro Žemkausko epigramos ir dedikacijos kolegoms. Nieko įžeidžiančio ar žeminančio. Petro satyra pasižymi etine kultūra, savita stilistika, švelnia ironija. Lyrinį patosą ir turinį motyvuoja humanistinis žmogaus vertinimas. Tai būdinga ir visai P. Žemkausko mažųjų formų kūrybai (kolegos epigramas, skirtas plunksnos broliams, galėsite perskaityti skaitykite mūsų svetainės puslapyje „Kūrybos artelė“).Nuotraukose:
(viršuje) Vėl į Lietuvos žurnalistų sąjungą sugrįžęs Antanas Marčiulionis (dešinėje) su publikacijos autoriumi, 2016 metų Vytauto Gedgaudo premijos laureatu Juozu Kundrotu.
(viduryje) A.Marčiulionis su savo knyga ,,Pamatuok mūsų kaltes, gyvenime”
(apačioje) Žurnalistas ir rašytojas Petras Žemkauskas (dešinėje)
Vladimiro Beresniovo nuotr.