Kauno žurnalistų namus pasiekė kauniečio bičiulio poeto ir žurnalisto Viktoro Rudžiansko kvietimas.
Lapkričio 24-ąją, penktadienį, 17 val. poeto, žurnalisto, leidėjo Viktoro Rudžiansko jubiliejinis kūrybos vakaras „Pėdų punktyrai“.
Dalyvaus Viktoras Rudžianskas, literatūrologė, redaktorė Janina Riškutė, aktorė Olita Dautartaitė, solistė prof. Sabina Martinaitytė, pianistė prof. Audronė Eitmanavičiūtė. Renginį ves muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė.
Laukiame Jūsų!
Apie kaunietį kolegą ,,Poezijos pavasario” laureatą literatūros kritikas Valentinas Sventickas taip rašo: „V. Rudžiansko poezijoje vyrauja trūksmingas kalbėjimas, detalių reikšmės, nerimo intonacijos. Bet yra ir nenutrūkstantis veiksmas – tai eilėraščių tėkmė knygoje be jokių slenksčių. Semtasi patirčių iš sudėtingų likimų – su skaudžiais išgyvenimais, pokštais, nujautimais, neaiškiomis būsenomis. Šiandieninis Rudžianskas kuria priešybių vaizdą kaip realybę, su kuria reikia sutikti.“
Apie žurnalisto V.Rudžiansko kūrybinius ieškojimus ir atradimus byloja mūsų skyriaus jam įteiktas ,,Gintarinis parkeris”, paskirta garbinga Vytauto Gedgaudo premija, o šešiasdešimtojo gimtadienio proga Viktoras gaus Lietuvos žurnalistų sąjungos medalį ,,Už nuopelnus žurnalistikai”.
Penktadienį daug naujo sužinosime apie savo bičiulį. Įdomu, o ką poetas ir žurnalistas kalbėjo ,,Lietuvos žinių” korespondentei Rasai Pakalkienei daugiau kaip prieš 16 metų. Buvusi jubiliato kolegė Teklė Mačiulienė, atsitiktinai suradusi išsaugota to metų laikraštį, pasiūlė www.kaunozurnalistai.lt svetainėje išspausdinti įdomią publikaciją. Pateikiame nedidelę ištrauką iš interviu su V.Rudžiansku.
Poetas ir žurnalistas pasakojo LŽ, kaip jis kuria eiles, kaip skaitytojai supranta poeziją. „Ant tilto stovime dviese ir žiūrime į vandenį: aš matau jame debesis, kitas žmogus – žuvis. Tačiau mudu abu traukiame dūmą”, – vaizdžiai aiškino V. Rudžianskas. ,,Jog ir labai skirtingus žmones kažkas sieja. Poezija gali būti saitas, jungiantis nepaprastai skirtingus asmenis. O ir pats kūrėjas gali išreikšti save įvairiose srityse.”
– Kaip suderinate žurnalistinį darbą ir poeziją?– Labai nesistengiu derinti.Kadaise maniau, jog žurnalistika nėra kūryba. Svarbiau buvo poezija. Dabar abu šie dalykai tapo lygiaverčiai, tarp poezijos ir žurnalistikos nebeliko didelių priešpriešų. Dirbu kaip kaip chirurgas su skalpeliu, emociškai ieškodamas racionalaus grūdo kūryboje, nors poezijoje dažniau tenka būti mikrochirurgu.
– Kodėl naujausią poezijos knygą pavadinote „Ant bitės kūno”?
– Bitė, kaip ir žmogus, Kiti gyvi padarai stimpa, krinta ir pan. Pagalvojau, jog bitę ir žmogų turi sieti ir mirtis, ir meilės jausmas – dvi „m”. Todėl į knygą „Ant bitės kūno” sudėjau meilės eilėraščius.
– Ar skaityti poeziją intymus dalykas?
– Pastebėjau, kad važiuodamas autobusu tą patį autorių skaitau vienaip, kitaip – kai už sienos kas nors groja, dar kitaip – vidurnakčio tyloje.
– Kur ir kaip geriausia skaityti Jūsų eiles?
– Manau, galima skaityti visur. Kaip žmogus jas priims, priklauso nuo to, ar jis imlus mano eilėms ir apskritai poezijai. Svarbu, kad žmogus rastų savo poetą.
– Yra ir tokių, kurie 100 metų gali apsieiti be poezijos. Kokiems žmonėms ji reikalinga?
– Greičiausiai subtilesnės dvasios asmenims. Net pati šiurkščiausia poezija yra subtilios prigimties. Esu kalbėjęs su nusikaltėliais, išėjusiais Pravieniškių mokyklą: jiems taip pat reikia poezijos. Manęs tai nestebina – kaip ir tai, jog kalinys pradeda tikėti Dievą. Į ekstremalią situaciją patekęs žmogus poezijoje gali rasti net išsigelbėjimą.
Nuotraukose:
Viktoro Rudžiansko Kvietimas į jubiliejinį vakarą; Kolega prie Kauno žurnalistų namų;
Poeto ir žurnalisto interviu, išspausdintas 2001 metais ,,Lietuvos žinių” laikraštyje
