„Lenkas“, „rusas“, „romas“ – kas galėtų būti aprašyta straipsnyje, kurio antraštėje būtų vienas iš šių žodžių? Atvykusio į Lietuvą žmogaus sėkmės istorija? Naujai pradėto jo verslo aprašymas? Atlikome nedidelį tyrimą: avarija, muštynės Didžiojoje Britanijoje, sukčiavimas olimpiadoje, kontrabanda – tokios buvo vyraujančios naujausių žiniasklaidoje pasirodžiusių straipsnių, kuriuose minimos Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos, temos.
Tenka pripažinti, jog stereotipai gajūs ne tik visuomenėje, bet ir jai rašančių žurnalistų mintyse. Siekdamas padėti jų atsikratyti, tačiau neprarasti gebėjimo rašyti įdomiai, Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės (TMD) Klaipėdoje surengė seminarą žurnalistams „Žiniasklaida – objektyvi ≠ įdomi?“
Ką gali žurnalistas
„Kaip ne kartą esame girdėję, tautinių mažumų politika ir jos įgyvendinimas – tai dvipusio eismo gatvė, kur sėkmę arba problemas lemia visi šio proceso dalyviai, – kalbinta seminaro išvakarėse sakė TMD direktorė dr. Vida Montvydaitė (nuotraukoje). – Mūsų misija – plėtoti darnius, tolerantiškus ryšius tarp tautinių grupių, bendrijų.“ Departamento vadovės pastebėjimu, didžiausias vaidmuo tenka daugumos atstovams – jų sugebėjimui priimti, suprasti, gerbti kitą kultūrą, padėti ir prisidėti išlaikant tautinį identitetą žmonėms, kurie to siekia.
Jeigu apie 1990 m. pagrindinis veikėjas, kuriam skirtas didžiausias dėmesys, buvo pačios besikuriančios ar atgyjančios tautinės bendrijos, jų formavimasis, veiklos išgryninimas, tai dabartis tautinių mažumų tematikos lauke, anot dr. V. Montvydaitės, iškėlė naujus veikėjus – žiniasklaidą. Ir žurnalistus, kurių atsakomybe tapo informacijos patikimumas, nes skirtingai pateikta ta pati žinia gali telkti arba priešinti.
„Todėl Departamentas, veikiantis kaip valstybės atsakingo požiūrio ir dėmesio tautinių kultūrų puoselėjimui įrankis, žurnalistus, kurių dauguma atstovauja tautinių mažumų žiniasklaidai, pakvietė į seminarą, – sakė dr. V. Montvydaitė, akcentuodama žurnalisto atsakomybę. – Žmones supriešina net buitinės situacijos, rutininiai klausimai, jau nekalbant apie tokią jautrią sritį, kaip tautinis klausimas. Tad įpynus į naujienos kontekstą tautinį klausimą, parašius „blogo“ arba „gero“ herojaus tautybę, naujiena įgauna ypatingai aštrų, skambų kontekstą, kuris – be visų kitų konflikto atributų, – tampa dar ir tautinės saviraiškos vieniems, nesantaikos kitiems arba stovyklų „mes“ ir „jie“ veiklos lauku.“
Žinia gimtąja kalba – paveikesnė
Kalbėdama apie daugumos atsakomybę, įgyvendinant tautinių mažumų politiką, Departamento direktorė pastebi, kad negalima nuvertinti informacijos, pateikiamos tautinių mažumų kalba. Žmogui jo gimtoji kalba yra kultūrinis identitetas ir buvimas bendrystėje su savais. Gimtąja kalba, pastebi dr. V. Montvydaitė, skaityti lengviau, informacija pasiekia tuos žmones, kurie neseka informacijos, neturi laiko kritiškai atrinkti, palyginti.
„Todėl žmonės, rašantys tautinių mažumų kalbomis, esantys tarpininkais tarp informacijos šaltinio ir jo vartotojo, atsiduria ypatingai atsakingoje situacijoje. Jie pateikia ne tik naujieną. Kartu su gimtąja kalba perteikiami vienokie ar kitokie konteksto niuansai, interpretacijos. Juk kalba yra tarsi instrumentas, – kai kurie mokslininkai tai įvardina netgi kaip galingą visuomeninį ginklą, – galintis minią žmonių suburti į vieną etnosą, vedamą bendro supratimo, kalba gali būti tiek vienijimo, tiek skaldymo įrankiu, – kalbėjo Departamento vadovė, aiškindama, kodėl būtinas dėmesys ne tik daugumos, bet ir tautinių mažumų kalbomis rašantiems žurnalistams. – Mums suteiktos galimybės dirbti auginant supratingą visuomenę, šalį, kurioje gera gyventi visų tautų ir kultūrų žmonėms.“
Ačiū, nuomonę susiformuosiu pats…„Itin svarbu, kiek patys žurnalistai įtraukia vieną ar kitą temą į savo darbotvarkę, – sako Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Audronė Nugaraitė. – Kitas aspektas – kaip jie vėliau tą temą nušviečia. Tai vis dar kelia labai daug klausimų: kodėl būtent šioje tematikoje yra tiek daug stereotipizavimo?“
VDU profesorė teigia, jog žurnalistams neretai koją pakiša atsainumas.
„Sutikite: vienas ar kitas straipsnis apie tai, kaip migrantas padarė karjerą kitoje šalyje, arba, priešingai, – jam nutiko didelė bėda – tai dar nėra šios tematikos nušvietimas, – sakė pašnekovė. – Manau, jog ir patys šaltiniai – tautinės mažumos, jų organizacijos – turi padirbėti, norėdami, kad apie juos rašytų. Jie turi dirbti ryšių su visuomene darbą. Žurnalistas turi labai daug temų! Gali būti, jog jam visos vienodai svarbios.“
Tuo metu žurnalisto misija, pasak A. Nugaraitės – auditorijai perteikti pasaulį, kurio ji pati neturi laiko pamatyti.
„Žurnalistas ir yra tam, kad atneštų subalansuotą žinią, daug argumentų, o aš jau pati nuspręsiu, kokią man nuomonę pasirinkti“, – sakė prof. A. Nugaraitė.
„Kitas kampas“ – būdas vaduotis iš stereotipų.
Pašnekovė pripažino, jog kartais žurnalistai ima ir „pasimauna“ ant skandalingų tam tikros tautinės mažumos atstovų frazių, gudriai suplanuotų viešųjų ryšių akcijų kabliukų.
„Pasaulinėse diskusijose sutariama, kad žmogui reikalingas tarpininkas (informacijai perteikti – red. past.). Bet aš turiu juo pasitikėti. Stereotipizavimas, skandalizavimas – tai turėtų išnykti iš žurnalistinės veiklos. Tai – nesolidu, neprofesionalu“, – sako prof. A. Nugaraitė.
Pagal pasaulines tendencijas vis daugiau žmonių tampa „turinio kūrėjais“. Tuo metu žurnalistas nuo jų skiriasi, nes atsako už tai, ką pateikia, tikrina šaltinius. Žurnalistų veikla turėtų būti ir išlikti profesionali reporterystė.
„Žurnalistai tik iš to ir gyvuoja, jog jų istorijų herojai yra išskirtiniai, – sakė kitas renginio pranešėjas, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. – Visos žiniasklaidos priemonės taip siekia kuo didesnio auditorijos dėmesio, kuo didesnio jos sugrįžimo prie tos temos.“
D. Radzevičius neslėpė: vienpusiškas požiūris ir jo demonstravimas straipsnyje garantuoja visišką dalinės auditorijos solidarumą su straipsnio autoriumi. „Kitas kampas“ – taip JAV žiniasklaidos atstovai vadina rašinį, straipsnį be stereotipų. Ir tai yra siekiamybė.
Kuo panašūs – greitas maistas ir žiniasklaida?„Stereotipų naudojimas žudo pačią žurnalistiką. Netgi teiginys „tautinė mažuma“ dažniausiai suvokiamas labai stereotipiškai. Ištrūkti iš jų nėra lengva. Bet mums reikėtų mokytis ir ieškoti kūrybinių sprendimų, mokytis iš įdomių istorijų (nebūtinai Lietuvos autorių). Visada patariu daug skaityti – tada bus lengviau ir rašyti“, – juokiasi D. Radzevičius.
Seminaro diskusijų metu bus aptarti sprendimai, kurie leidžia tapti išskirtiniu, būti įdomiu, bet etišku.
„Kai ta pati visuomenės grupė siejama tik su viena ar keliomis labai siauromis temomis, norom nenorom tie stereotipai įsirėžia į atmintį netgi tai pačiai bendruomenei. Jeigu lietuviai Rusijoje – tai tremtiniai, jei lietuviai Anglijoje ar Airijoje – bus darbo emigrantai, jeigu romai – pardavinės narkotikus. Ši problema yra plati – ji susijusi ir su politikos, visuomenės elitu“, – kalbėjo D. Radzevičius.
Kita vertus, jis pritarė, jog dabar norime ne tik greito maisto, bet ir greitos žiniasklaidos.
„Išskirti žmogų pagal jo tautybę ar lytį šiandien yra lengviau, nei pagal žmogaus vertybes. Kiekvienas vyras arba moteris, vaikas arba vyresnės kartos žmogus tikrai turi daugiau aspektų, nei jų amžius ir tautybė“, – svarstė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešinys