Buvusiam Kauno merui ir Seimo pirmininko pavaduotojui Erikui Tamašauskui bei jo sutuoktinei Indrei noras kurti naują televizijos kulinarinę laidą kilo kartu su idėja propaguoti partnerystę šeimoje, neskirstant darbų ir rūpesčių į vyriškus bei moteriškus.
Indrės ir Eriko Tamašauskų šeima pati ir realizuoja savąją idėją per „Init“ kabelinę televiziją, kurios programą mato ne tik kauniečiai, bet ir vilniečiai. Kiekvieną savaitę, kai penktadienį 18.15 val. parodoma nauja laida ,,Maistas ir aistros”, jos rengėjai sulaukia vis daugiau palankių žiūrovų atsiliepimų.
Su Eruku Tamašausku kalbėjomės apie šio politiko kelio metamorfozes.
– Kadangi į aktyviąją politiką prieš keliolika metų išėjote iš televizijos „Kaunas plius“, kuriai vadovavote bei vedėte įvairias autorines bei žaidimų laidas, gal šiandien nereikėtų stebėtis, jog prie televizijos vėl grįžote. Tačiau kiek stebina dabartinės tematikos pasirinkimas. Valgių gaminimo pamokų per Lietuvos televizijas šiandien – gyva galybė, kaip patikėjote, jog pavyks ir jūsų šeimai čia rasti savąją nišą?
– Na, taip, akį užmetus, gali atrodyti, kad televizijose ši niša perpildyta, tačiau per visas Lietuvos televizijas žvilgsniu perėjus, paaiškės, kad toks įspūdis ne visai tikslus. Sutinku, televizijose kulinarinių laidų daug, bet grynai lietuviškų – ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti. Juolab tokios laidos, kurios pagrindas – paveldo valgiai (akcentuojant, žinoma, mūsų krašto patiekalus) iki šiol nelabai ir matėm. Todėl mes labai apgalvojom, ką norim savo laida „Maistas ir aistros“ parodyti, ką pasakyti. Ir pagaliau, – iš kur parodyti.
Prieš imdamiesi darbo, žiūrėjom nemažai originalių mūsų bei užsienio televizijose rodomų laidų. Susidarė vaizdas, kad Lietuva neturi nieko, kuo gali didžiuotis, propaguodama kulinarinį paveldą. Ne parodoms, mugėms, bet kasdieniam gyvenimui, šeimos pietums ar svečių vaišėms. Vieni kulinarijos specialistai ar mėgėjai vertintojai netgi viešoj erdvėj teigia, kad Lietuva tame pavelde visai neturi nieko, kuo galėtų didžiuotis, kiti sako priešingai.
Per daug netikėdami nei tais, nei anais, šiandien mes bandome įrodyti, kad tikrai yra kuo didžiuotis. Turim žinoti, kad lietuviai „davė pradžią“ daugelio Europos šalių virtuvėms vystytis. Tereikia prisiminti, kuo garsėjome ir tai atgaivinti.
– Bet sutikit: kai kurie valgiai, kuriuos „atgaivinate“, ilgai trunka pagaminti, negi nekyla abejonių, jog šiais, „greito“ maisto laikais, skubantis gyventi žmogus kulinarinį paveldą paprasčiausiai gali nutūmti į nuošalę?
– Aišku, kasdien visko neprigaminsi, ką pažiūrėjęs laidą išmoksi. Bet savaitgaliais, tikime, vyras ir žmona virtuvėje turėtų kartu kažką pasigaminti. Ir dar vaikus į talką pasikviesti. Kad šeimose nebūtų „tradicijos“: vienas gamina, o kiti tik vartoja.
Kitą vertus, gaminant patiems kartu, galima pataupyti ir laiką, ir šeimos biudžetą. Pavyzdžiui, visai nesunku tik tam kartui „senoviniu būdu“ pasigaminti majonezo.Vienas kiaušinis, šaukštelis garstyčių, 100 gramų aliejaus, žiupsnelis druskos, – ir jokių konservantų. Ir nereikės į parduotuvę lėkti.
– Ar lengva Jums, šios srities neprofesionalams varžytis su užsienio restaranuose ar užeigose pasidarbavusiais bei save plačiai garsinančiais virėjais, ir kodėl pagaliau pasirinkote savo laidai tokį pavadinimą?
– Gal nuo antros klausimo dalies pradėsiu atsakydamas. Žodis „aistros“ šiuo atveju labiau susijęs ne su meilės įžiebta ugnimi, bet su aistra domėtis, kurti, kažkuo užsiimti ir tą savo pomėgį aistringai mylėti. Jei pastebėjote, į laidą visada pasikviečiame svečią, kuris irgi nėra profesionalus valgių gamintojas, bet turi savąją aistrą, pomėgį. Štai, pakvietėm pypkių kolekcionuotoją. Jis jų jau sukaupė apie šešis šimtus. Ir tuo pačiu tas žmogus labai domisi kulinarija. Taigi, kartu gaminam valgį, kartu ir interviu su įdomiu žmogumi parodom.
– Prieš keletą metų dar dirbdamas Seime, žinau, puoselėjote idėją išleisti valgių gaminimo knygą, reiškia, pats asmeniškai tuo domitės jau seniai?
– Iš pradžių, gal labiau gyvenimo aplinkybės mane privertė prisiimti didesnę šeimos rūpesčių naštą ir valgių gaminimu labiau domėtis. Paskui pajutau įkvėpimą, galima sakyti, aistrą. Pradėjau į tai gilintis. Netrumpai truko, kol kartu su Indre subrandinom laidos idėją. Todėl dabar kiekvieną penktadienio vakarą nuo rugsėjo pabaigos per „Init“ televiziją, kuri Lietuvoje turi 900 tūkstančių abonentų, iš Raudondvario pilies transliuojama mūsų laida „Maistas ir aistros“.
Prie tos laidos tikrai eita ne vienerius metus. Iki tol Kauno ,,Exstra FM” radijo stotyje dariau interviu su įdomiais pašnekovais – kauniečiais, tebegyvenančiais ir kuriančiais ar dirbančiais savame mieste bei su tais, kurie atsidūrė toli nuo jo. Galop, abu su žmona Indre sau postūmį link televizijos laidos „suveikėme“, viską gerai apgalvojome, ir gimė „Maistas ir aistros“. Žinoma, prieš kiekvieną laidą namuose išbandome viską, ką paskui prieš televizijos kamerą gaminame.
– Startavote, pristatydami vieną iš valgių, kuris kažkada buvo dedamas ant didikų Radvilų stalo, ar tokį pasirinkimą Jums padiktavo Raudondvario dvaro aplinka?
– Žinoma, būtų gerai turėti laidai filmuoti savo studiją. Tačiau kol laida transliuojama iš Raudondvario dvaro, su šia kulinarinio paveldo dalimi labiau ir supažindinsime savo žiūrovus. Todėl norime labai nuoširdžiai padėkoti viešosios įstaigos, kuri dabar valdo dvaro ansamblį, direktorei Snieguolei Navickienei. Už tai, kad ji palaiko mūsų idėją. Kad mums pateikė pluoštą senų, lenkų kalba užrašytų valgių, ruoštų dvare, receptų. Čia jau mūsų norai sutapo, – ir per valgius skleisti šiuolaikinei visuomenei stimulą labiau ir visapusiškai domėtis bei geriau pažinti senąją, bet sparčiai atgimstančią Lietuvos dvarų kultūrą.
Nuotraukose: Indrė ir Erikas Tamašauskai, ,,Init” televizijos laidos ,,Maistas ir aistros” autoriai ir vedėjai
Nuotr. iš asmeninio albumo