Būna dienų, kurios įstringa atmintin visam gyvenimui. Tokia man 1960-ųjų lapkričio trečioji. Žingsniavau centrine Vilniaus gatve – Prospektu, kaip jį visuomet vadinome nežiūrint valdžių ir valdovų kaitos. Buvau universiteto penkto – paskutinio – kurso studentas, jau prakutęs spaudos ir radijo baruose. Mes nuo pirmo kurso su bendramoksliu Jonu Lukoševičiumi stengėmės „prisijaukinti“ vieną kitą redakciją, nešėme ten savo rašinėlius. Stipendijos buvo nykiai mažos ir ne kas semestrą gaunamos, nes dėl rašymų nukentėdavo paskaitų lankomumas. Buvau ragavęs ir etatinio darbo: vasaromis Kelmės ir Raseinių rajonų laikraščių redakcijose, porą mėnesių vedžiau satyrinį skyrelį „Po šaltu dušu“ anuometinėje „Komjaunimo tiesoje“, kuri epochų pervartoje tapo „Lietuvos rytu“.
Taigi, pėdinu Prospektu pro impozantišką Mokslų akademijos mūrą ir sutinku savo Mokytoją – Žurnalistikos katedros vedėją Joną Karosą. Jis tuo metu podraug buvo ir Lietuvos žurnalistų sąjungos valdybos pirmininkas. Mokytojas sako: „Mums valdyboje reikia konsultanto. Ar nenorėtute padirbėti?“ Jonas Karosas į visus – nuo studento iki rektoriaus – kreipdavosi tik daugiskaita. Viešpatėliau… Pats Mokytojas siūlo darbą!
Nedelsdamas sutikau ir jau kitą rytą, kaip buvau lieptas, užkopiau į trečiąjį „Tiesos“ redakcijos aukštą dabartinėje Maironio gatvėje priešais Bernardinų sodą. Nedideliame dvylikos kvadratų kambarėlyje vos išsiteko trys stalai. Prie didesniojo sėdėjo LŽS valdybos atsakingasis sekretorius Česlovas Zgirskis, prie mažesniojo – sekretorė mašininkė Vanda Gruodytė. Ji buvo neseniai pakeitusi studentą Juozą Nekrošių, kuris turėjo retą tiems laikams ir vyrams sekretoriaus mašininko pareigybę. Juozą ištiko didelė karjera, nes buvo išrinktas viso universiteto komjaunimo organizacijos sekretoriumi. Man atiteko trečiasis vidutinio dydžio stalas tamsesnėje kambario pusėje. Prie to baldo praleidau ištisus šešetą metų. Jokioje kitoje darbovietėje neteko tiek ilgai užsibūti. Man priklausė rūpintis kūrybinėmis sekcijomis, tarp jų – ir fotožurnalistų. 1962-aisiais gavau rengti antrąją respublikinę meninės fotografijos parodą. Jai pateiktus darbus sukabinome trijose nedidelėse apatinėse salėse Dailės muziejaus, anuomet įsikūrusio senojoje Vilniaus rotušėje.
Jaunas direktoriaus pavaduotojas Romualdas Budrys pamokė mane rišti „muziejinį mazgą“, kuriuo patogu reguliuoti virvelių ilgį ir eksponatų kabinimo aukštį. Kaip tik toje parodoje pirmą kartą buvo galima pamatyti Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko ir kitų tuomet dar jaunų autorių fotografijų. Jas žodžiu ir spaudoje aukštai įvertino tapytojas Augustinas Savickas (1919 – 2012), grafikas Stasys Krasauskas (1929 – 1977), Dailės muziejaus direktorius, tapytojas Pranas Gudynas (1919 – 1979). Tai padrąsino ir įkvėpė diskusijas apie fotografijos dokumentalumo ir meniškumo santykį. Tie svarstymai vyksta iki šiol, kaip ir turi būti nenutrūkstamai tęsiantis kūrybos procesams.
Pamenu, uoliau reiškėsi apybraižininkų, žemės ūkio žurnalistų sekcijos. Ypač aktyvūs buvo sporto žurnalistai, vėliau įsteigę net atskirą savo federaciją. Visos LŽS narių bylos tvarkingai glūdėjo spintoje su stiklinėmis durimis. Jokių kompiuterių dar toli gražu nebuvo, bet idealią kanceliarinę tvarką palaikė atsakingasis sekretorius Česlovas Zgirskis (1923 – 1997). Jis – tikras pedantas iš prigimties. Pačia geriausia žodžio prasme. Jame jungėsi prasmingas tvarkingumas ir pedagogo kantrybė, kurios dėka perėmiau bent nedidelę dalį būtinų biurokratinių įgūdžių. Jie iki šiol praverčia nors apytikriai suvaldyti nesibaigiančią kūrybinę betvarkę.
Retai nutylančiu čiauškėjimu ir mašinėlės tarškėjimu reiškėsi sekretorė mašininkė Vandutė, kai kurių kolegų lenkiškai Vandečka vadinta. Grįžtu kartą iš miesto, o Vandečka, klapsėdama nustebusiomis akutėmis, sako: „Klausyk, skambino kažkokia fyfa ir pakeltu balsu pareiškė: čia Šumausko sekretorė!.. Dar liepė atnešti kažkokią pažymą. Įsakinės čia matai. Vos jos nepasiunčiau. O kas tas Šumauskas?“ Tais laikais nežinoti,“kas tas Šumauskas“, buvo didelė prabanga, kurią sau leisti galėjo nebent tik Vandečka. Po jos tirados padelsęs keletą sekundžių tariau: „A, tai vandentiekio ir kanalizacijos tresto viršininko pavaduotojas.“ – „Taip ir maniau, o jau pučiasi, neduok sviete…“ – „Ne, Vandute, po teisybei tai buvo Ministrų tarybos pirmininko Motiejaus Šumausko sekretorė.“ – „Tai ko čia mane durnini?“ – nuoširdžiai supyko Vandutė.
Dirbdamas LŽS valdyboje ir vestuves atšokau su viena kursioke, ir pirmoji dukra mums gimė. Išgirdęs pastarąją naujieną, mūsų Mokytojas, tikras vilnietis Jonas Karosas lenkiškai tarė: „Po pierwsze – nianka, o potym – lalka“ („pirma – auklytė, paskui – lėlytė“). Taip ir buvo po devyneto metų, kai susilaukėme dvynių – dar vienos dukters ir sūnaus, ta jau prakutusi auklytė labai pravertė. Šiandien pirmoji duktė yra solidi dama. Su ja prieš keletą metų aplankėme po operacijos ligoninėje jos mamą. Po to užsukome užkąsti į artimą kavinę.
Kai kramsnojome užsisakytus patiekalus, į patalpą įėjo Vandečka. Mažai pasikeitusi per keletą dešimtmečių ir tokia pat tarški. Pasisveikinęs juokais tariau: „Būkite pažįstamos – čia mano naujoji žmona.“ Vandečka prapliupo šaukti: „Kokie šlykštūs tie seni diedai! Ar tau Irutės buvo mažai? Ir gražesnė, ir malonesnė! Jiems tik jaunesnę paduok! Kuiliai…“ Dukra sėdėjo nei gyva, nei mirus. Kai Vandečka išsibarus nuščiuvo, pasakiau, kad čia – mano duktė. Vandečka teištarė: „Ir vėl mane durnini. Kaip nenusibosta…“ – „Atleisk, Vandute, ar negalima pajuokauti?“ – „Tik ne šitaip.“Vandutė irgi yra užauginus dvynius. Taigi – gyvenimas mus apdovanojo vienodai, o pokario Žurnalistų sąjungai jau vadovauja penktasis pirmininkas.
Nuotraukose: Publikacijos autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, 2016 metų daktaro Vinco Kudirkos premijos laureatas Povilas Sigitas Krivickas kauniečių Spaudos baliuje
Ričardo Šaknio nuotr.