2016-ųjų liepos 30-ąją šalia Kauno, Mauručiuose, atidengtas paminklinis akmuo, skirtas Kazimiero Skučo – tarpukario Lietuvos karininko, Lietuvos karo atašė SSRS, vidaus reikalų ministro paskutiniuosiuose dviejuose tarpukario Lietuvos ministrų kabinetuose – gimtinės vietai ir sušaudymo Maskvoje 75-mečiui pažymėti.
Žinomos ,,Kauno dienos“ žurnalistės, LŽS narės Virginijos Skučaitės dėdė – buvęs šalies vidaus reikalų ministras K.Skučas – išskirtinė Lietuvos istorijos figūra. Jį suėmė – savi, o sušaudė – svetimi.
Per visą nepriklausomybės laikotarpį – nuo 1918 metų lapkričio 11 d. (tada buvo sudaryta pirmoji Vyriausybė) iki 1940 metų birželio 15 d. dvidešimt vienoje vyriausybėje dirbo šimtas ministrų kabineto narių. Sovietams okupavus Lietuvą, daugelis jų buvo ištremti, kai kurie emigravo, o aštuoniolika ministrų nuo 1940 metų birželio 15 iki 1945-ųjų gegužės 8-osios buvo sušaudyti.
Pirmuoju tragiško likimo sulaukusiu ministru tapo 1940 m. liepos 11-ąją suimtas ir žiauriai tų pačių metų lapkritį NKVD Kauno sunkiųjų darbų kalėjime nukankintas paskutinis tarpukario nepriklausomos Lietuvos teisingumo ministras Antanas Tamošaitis.
Likimas lėmė, kad būtent A.Tamošaitis drauge su ministru pirmininku Antanu Merkiu 1940 metų birželio 15-ąją pasirašė įsakymą suimti prieš kelias dienas atsistatydinusį iš vidaus reikalų ministro pareigų Kazimierą Skučą (nuotraukoje).
Jis neatsitiktinai tapo pirmuoju suimtu ministru – 1940 m. birželio 15-osios SSRS ultimatume Lietuvai buvo reikalavimas suimti ir teisti šį pareigūną dėl jam sovietų mestų absurdiškų kaltinimų.
Pažeisdamas Lietuvos teismų santvarkos įstatymo ir teismų bei prokuratūros kompetencijos ribas, Saugumo departamentas, kuriam vadovavo iš kalėjimo skubiai okupantų statytinių paleistas Antanas Sniečkus, perėmė iš Lietuvos teismų K.Skučo bylą.
Netrukus, liepos 23-iąją, K.Skučas drauge su kitais aukštais Lietuvos pareigūnais buvo išsiųstas tardyti į Maskvą, kur 1941 m. liepos 30-ąją jis buvo sušaudytas.
Žurnalistė Virginija Skučaitė prie paminklinio akmens Mauručiuose dalijosi savo mamos užrašytais prisiminimais apie dėdę Kazimierą, perskaitė kitos generolo dukterėčios žinomos poetės Ramutės Skučaitės, kuri dėl ligos negalėjo atvykti į renginį, sveikinimus.
(Nuotraukoje apačioje: ,,Kauno dienos” žurnalistė, LŽS narė Virginija Skučaitė)
Jeigu nebūtų atkurta Lietuvos nepriklausomybė, niekas neprisimintų mūsų tautos didžiavyrių ir jų tragiškų likimų. O kolegė Virginija Skučaitė, Vilniaus universitete įgijusi žurnalistės diplomą, ir toliau būtų rašiusi tik apie keturkojų žmonių bičiulių gyvenimą (miesto dienraštyje ji redagavo puslapį ,,Mano augintinis“). Per dvidešimt šešerius laisvos ir nepriklausomos Lietuvos metus – žurnalistė Virginija Skučaitė, apdovanota Burmistro Jono Vileišio medaliu, tapo iškilia mūsų šalies istorijos propaguotoja ir puoselėtoja, atskleidusi daugybės žmonių likimus, nuolat rašanti objektyvų ir teisingą, tik faktais paremtą – praėjusių laikų ir įvykių metraštį.
Žurnalistė daug prisidėjo ir prie savo dėdės Kazimiero Skučo atminimo išsaugojimo ir įamžinimo. Ji – pavyzdys visiems mums, žiniasklaidos žmonėms!
Paruošta pagal laikraščio ,,Kauno diena” publikaciją
Nuotraukoje (viršuje): Generolo dukterėčia, ,,Kauno dienos” žurnalistė Virginija Skučaitė (stovi šalia vėliavos) ėmėsi iniciatyvos įamžinti neeilinės Lietuvos asmenybės – tarpukario karininko Kazimiero Skučo atminimą
Elijaus Kniežausko (,,Kauno diena”) nuotr.