Lietuvos žurnalistų ir fotomenininkų sąjungų narys Albertas Švenčionis 2015-ųjų spalio 14-ąją pasitiko šešiasdešimtąjį savo gyvenimo rudenį. Kolega, vis dar jaunas savo dvasia ir nuolatiniais kūrybiniais ieškojimais, jubiliejinį gimtadienį
sutiko atidarydamas parodą iš ciklo ,,Kaunas dalinasi kultūra“.
Fotografo ekspozicija, pavadinta ,,Už Kauno – Lietuva, pilys, piliakalniai“, atidaryta UAB ,,Lagunta“ (Nemuno g. 16 A), už ką A.Švenčionis yra dėkingas jos vadovui Arūnui Galvanauskui (nuotraukoje). Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyrius yra dėkingas Albertui, kad jis, rengdamas parodas Lietuvoje, garsina mūsų kūrybinę sąjungą, taip pat savo gražiausias nuotraukas atsiunčia mūsų svetainei www.kaunozurnalistai.lt
Už tai padėkosime Albertu Švenčioniui ir jį pagerbsime 2015-ųjų sausio 9-ąją, kai ataskaitiniame ir rinkiminiame susirinkime apžvelgsime savo veiklą.
Šį kartą – mintys apie Alberto Švenčionio kūrybą.
Lietuva – šalis, turtinga savo istorine praeitimi, susieta su didžių kunigaikščių ir netgi karalių valdymą menančiais periodais. Bene ryškiausi šių istorinių laikotarpių ženklai yra piliakalniai, kurių mūsų krašte galima suskaičiuoti daugiau nei 800. Jie plačiai pasklidę po visą šalį, tad norint pamatyti bent didžiąją jų dalį, reikėtų skirti nemažai laiko ir jėgų.
Fotomeno kūrėjas Albertas Švenčionis nepagailėjo kone dešimtmečio ir lankydamasis įvairiosiose mūsų krašto vietovėse, sukūrė unikalų ir reikšmingą fotografijos darbų ciklą „Lietuvos piliakalniai“. Ciklas išskirtinis ne tik Lietuvos foto meno kontekste, bet ir paties menininko kūrybinėje biografijoje – iki šiol jo darbuose buvo ryškūs reportažinės fotografijos principai, tam tikro judėjimo, veiksmo, žmonių judėjimo fiksavimas.
Alberto Švenčionio darbuose vyrauja gamtos motyvai, juntama ramybė ir susikaupimas. Pavieniai ar grupėmis, apgaubti rūko, nušviesti saulės, įvairiais metų laikais įamžinti piliakalniai A. Švenčionio fotografijose tarsi mėgina parodyti savo didybę ir dvasią, kurios daugelis iki šiol nepraradę. Kadaise atlikę svarbias funkcijas – ritualines, karinės paskirties, šiandien jau jie yra daugiau estetinio pasigėrėjimo objektai, Lietuvos kraštovaizdžio formuotojai, praėjusių epochų simboliai. Jų paveikslas priklauso nuo metų ar paros laiko, oro sąlygų, fotografo asmeninės būsenos.
Fotografijose sukurta skirtinga vietovės atmosfera, kuri žadina vaizduotę ir tampa akstinu domėtis savo krašto istorija, netgi kelia patriotiškumo jausmus. Žvelgiant į menininko kurtas fotografijas, mums ima rūpėti, kokia informacija jose užkoduota, koks piliakalnį supantis kontekstas, ką slepia jo požeminiai sluoksniai.
Galima teigti, jog čia užfiksuotas vienas svarbiausių lietuvių tapatybės ženklų, turtinantis mus ne tik intelektualiai, bet ir dvasiškai.
Ši A. Švenčionio fotografijų paroda – ne tik istorinio/kultūrinio paveldo dokumentacija, bet ir estetikos principais kuriama konkreti nuotaika, pasakojama istorija. Autoriui svarbu ne tik perteikti vaizdą, bet pateikti jį taip, kad jaudintų žiūrovą. Tam pasitelkiami ir sakralumo ženklai, tokie, kaip Kryžių kalnas, apgobtas miglos, kas sustiprina mistinę nuotaiką. Ši paroda – išskirtinė galimybė koncentruotai apžvelgti Lietuvos praeitį su vaizdingai perteiktais šiandien išlikusiais istorijos reliktais fotografijose, kurios pasižymi neabejotinai didele menine verte.
Nuotraukoss iš Alberto Švenčionio albumo ir jos parodos ,,Už Kauno _ Lietuva, pilys, piliakalniai”
